Šilutės muziejus pateikė du pasiūlymus, kokias Užgavėnes švęsti: pramuštgalviškas žemaitiškąsias, su blynais, garsiu juoku ir šokiais iki pirmųjų gaidžių, ar ramias, lietuvininkams būdingas, valgant šiupinį.
Prieš Užgavėnes susirinkusieji muziejaus klėtyje supažindinti su Užgavėnių tradicijomis, mokomi pasigaminti kaukę.
Užgavėnes žemaitiškuoju – šelmišku būdu – antradienį šventė ir Šilutėje, Rusnėje, Juknaičiuose. Žiema, lyg nujausdama artėjantį galą, dar panoro pasispardyti, demoniškus burtus pademonstruoti ir apipylė spalvingus persirengėlius sniego miltais.
Prūsijos karalius uždraudė Užgavėnes
„Kas per Užgavėnes nevalgo šiupinio, kaip ir Užgavėnių neturėjo„, – kalbėjo Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė. Susirinkusiam jaunimui šišioniškių tarme ji pristatė Užgavėnių papročius Mažojoje Lietuvoje.
Iš šio krašto ateina ir vieni pirmųjų Užgavėnių paminėjimų. 1428 m. apie Mažąją Lietuvą buvo rašoma: „Per Užgavėnes čia vyksta velnių šokiai, o garbingi žmonės leidžia moterims persirengti vyriškais drabužiais, berniokiškais paltais ir panašiai – kas yra Dievo uždrausta“.
Vėliau situacija keitėsi, mat XVI a. Klaipėdos kraštas priklausė Prūsijai. Prūsų karalius piktinosi, kad žmonės vaikšto persirengę, „visokiais niekais užsiiminėja“ ir uždraudė švęsti Užgavėnes. Nepaklusnieji buvo baudžiami baudomis.
Nuo tų laikų lietuvininkams Užgavėnės virto Šiupinio švente. Nors bėgant laikui neliko nei Prūsijos, nei karaliaus, žmonės priprato ir po kiemus nebesivazojo, ramiai namuose sėdėjo ir šiupinį valgė. „Mūsų krašte niekas nekepė mielinių blynų, tų pampūškų!“ – pabrėžė I.Skablauskaitė. Lietuvininkai kepė paprastus blynelius, virė šupinį. Ypač mergelės norėdavo iš šiupinio ištraukti kiaulės uodegą. Tai reiškė, kad turės bernelį ir tais metais įvyks vestuvės.
Dar vienas paprotys – pavalgę šiupino išvykdavo į laukus ir važinėdavosi, kad linai geri būtų, o vakare eidavo į karčemą „dantis išsiplauti“ ir linksmintis. O senieji žiūrėdavo, kaip jaunimas moka šokti.
Žiemos demonus išvaro triukšmas
Šilutės muziejininkai priminė, kad kaimyninėje Žemaitijoje Užgavėnių tradicijos buvo kitokios. Vienas iš svarbiausių šios dienos užsiėmimų – valgymas, nes tai paskutinė mėsėdo – laikotarpio tarp Kalėdų ir Užgavėnių – diena, todėl daug ir riebiai valgyti – privalu. Sakoma, kad valgyti reikia 7, 9 ar net 12 kartų. Visi šie skaičiai turėjo simbolinę reikšmę. Svarbiausias žemaičių patiekalų požymis – riebumas.
Tradicinis Užgavėnių valgis Žemaitijoje buvo šaltiena. Ją virdavo iš kiaulienos, paliktos dar nuo Kalėdų skerstuvių. Ypač populiarūs Žemaitijoje – rūgštūs blynai, vadinami „pampūškomis“. Blynai simbolizuoja saulę savo apskrita forma ir geltona spalva.
Viena iš svarbiausių žemaičių Užgavėnių apeiginių dalių – persirengimas neįprastais drabužiais. Veidą paslėpti po kauke – būtina. Tai reikalaudavo išradingumo, todėl tapo savita lietuvių liaudies meno šaka. Šilutės muziejuje galima pamatyti vieną iš pavyzdžių – juknaitiškio medžio drožėjo Stanislovo Meškausko medinių Užgavėnių kaukių parodą.
Žiemą senovės žemaičiai įsivaizdavo kaip demoną, ir veidus po kaukėmis slėpė tam, kad demonas nepažintų. Geriausias būdas išvaryti demoną – triukšmas, todėl užgavėniautojai visuomet triukšmauja.
Viso dėmesio centre – Morė. Ši simbolinė baidyklė Žemaitijoje dar vadinama Kotre ar Magde. Šią baidyklę žemaičiai rengdavo moters pavidalu, o aukštaičiai turėjo Gavėną. Baidyklės sudeginimas – simbolinis apsivalymas, atsinaujinimas, ateinanti nauja gyvybė.
Paskutinis šventės akcentas – Lašininio ir Kanapinio kova. Tai simbolinė kova tarp žiemos ir pavasario, sočiojo ir alkano. Visada laimėdavo lieknasis Kanapinis, tik tuomet įsigalėdavo Gavėnia.
Per Užgavėnes draudžiama sėdėti namie, o tas, kuris sėdi, to pasėliai menki užaugs. Būtent dėl to pasivažinėjimams Lietuvoje buvo suteikiama ypatinga reikšmė. Geras ženklas – išvirsti iš vežimo, nes linai gerai užderės. Todėl važnyčiotojas jaunimą paprastai specialiai į pusnį išversdavo. Svarbu laistytis vandeniu, nes tą dieną vanduo turi magiškų galių.
Visi Užgavėnių karnavalo dalyviai susirinkdavo vienoje sodyboje, o muzikantui užgrojus nusimesdavo kaukes ir šokdavo iki gaidžio užgiedojimo. Atsirasdavo gudruolių, kurie gaidį pakišdavo po kubilu, ir linksmindavosi iki paryčių. Juokas svarbus akcentas, nes jis gali nugalėti net mirtį.
Šilutės meno mokyklos Dailės skyriaus mokytojai padėjo muziejaus lankytojams kaukes susimeistrauti – iš paprastų medžiagų padaryti nepaprastus dalykus.
„Šilutės naujienų“ pakalbintas architektas Algis norėjo į Užgavėnių papročių pamokėlę atsivesti anūkus, bet jie nuėjo popiečio miego. Tad senelis atėjo pats pasimokyti paslapčių, kad vėliau jas galėtų vaikams perduoti.
Su pačių pasigamintomis kaukėmis jaunimas išdykavo tikrąją Užgavėnių dieną visuose rajono pakraščiuose.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, papročiai, kūryba”
