Lietuvininkams Velykų rytą kiaušinius nešdavo zuikelis

velykos 3Artėjant gražiausiai pavasario šventei – šv. Velykoms – atgimsta ne tik gamta. Šilutės muziejus, rengdamas edukacinę Velykų pamokėlę, kvietė susirinkusiuosius padėti atgimti panaudotiems daiktams, kurie buvo pasmerkti keliauti į šiukšlių dėžę.

Taip kiekvieno rankose naujam gyvenimui atgijo skardinė, virtusi namus puošiančia vaza. Į jas pamerkti muziejininkių surinkti išsprogę kačiukai, sužaliavusios beržo šakelės.

Nors meteorologai ir nežada, kad Velykos atneš mums pavasarį, tačiau  edukacinės pamokos dalyviai su beržo šakelėmis į namus parsinešė simbolinį pavasarį ir prisiminė, kaip lietuvininkai Velykas pasitikdavo.

Išsivalius ir papuošus namus, laikas būdavo pradėti kiaušinius „farbuoti“ (dažyti), kaip nuo senų laikų „farbuodavo“ mūsų kraštiečiai – juoda, raudona arba mėlyna spalvomis.

Velykų išvakarėse jie vaikams liepdavo kuo anksčiau keliauti į sapnus, nes ankstų rytą jau kviesdavo maldos prie pusryčių stalo bei kieme įvairiose vietose sukrauti lizdai. O lizduose – „farbuoti“ kiaušiniai bei vaišės, kuriuos lietuvininkų vaikučiams atnešdavo ne Velykų bobutė, o Velykų zuikelis.
velykos 7
Linkėjimai – ant velykių

„Kas per Velykas daug kiaušinių nufarbuoja, tas sėkmės nestokoja“, – taip buvo kviečiami lankytojai į Velykų edukacinę pamokėlę Šilutės muziejuje.

Kad sėkmės šilutiškiai nestokotų, „farbuoti“ kiaušinius jie pradėjo jau prieš Velykas. Tautodailininkai Angelė ir Vytautas Raukčiai pamokė, kaip reikia piešti vašku, kokie raštai šia piešimo technika pavyksta geriausiai.

Kiekvienas, pasiėmęs į rankas vienspalviai nudažytą kiaušinį, „farbavo“ jį, kaip tik fantazija leido, – pynėmis, žvaigždėmis, taškeliais, gėlėmis. Gal kuris nors šilutiškis, kaip senasis lietuvininkas, ant būsimo velykio ir palinkėjimą užrašė.

Vašku išpieštą kiaušinį reikėjo merkti į rūgštų skystį. Taip kiaušiniai tapo balti, bet papuošti spalvotais raštais ar palinkėjimais.

Jei vašku išdabintus kiaušinius pirmiau pamerksite į kitos spalvos tirpalą ir tik po to rūgščiu skysčiu iki baltumo nuėsdinsite lukštą, margutis gausis papuoštas dviejų spalvų raštais.

Pasninko kisielių kabindavo šaukštais

Šišioniškių tarme susirinkusiesiems prašneko Indrė Skablauskaitė, o paleistame filmuke, kur buvo pasakojama apie lietuvininkų Velykų papročius, tarmiškai prabilo ir Vaida Galinskienė.

Senosios tarmės puoselėtojos pasakojo, kad mūsų krašte Velykų laukimas prasidėdavo dar prieš Verbų savaitę. Patariama ir dabar, prieš Verbas, iki ketvirtadienio persodinti kambarines gėles, kad jos sėkmingai augtų ir džiugintų akį. Persodinus gėles, pas lietuvininkus atkeliaudavo didysis penktadienio pasninkas. Vaikai visuomet žinodavo, kad tądien jie gaus tik avižų kisieliaus.marguciai dobrovolskyte

Tą pasninko kisielių šeimoje mama pradėdavo gaminti jau nuo pirmadienio. Į didelį puodą įdėdavo dvi duonos riekes, kilogramą avižų dribsnių, užpildavo vandeniu ir palikdavo kisielių rūgti. Penktadienį šeimynai išvirdavo tokį tirštą kisielių, kad su šaukštu vaikai jį kabindavo ir valgydavo.

„Verba plak, kiek kiaušinių duosi?“

Išaušus Verbų sekmadienio rytui, prasidėdavo linksmiausias ir dabar dažno namuose vis dar nepraleidžiamas ryto ritualas – plakimas verba. Jau ketvirtadienį kiekvienas pasislėpdavo verbos šakelę po pagalve ir trokšdavo sekmadienį kuo ankščiau atsikelti ir namiškius verba „pašventinti“.

Pirmasis, pašokęs iš lovos, lėkdavo pas dar miegančiuosiuos, nutraukdavo antklodę ir verba plakdamas šaukdavo: „Verba plak, verba plak, kiek kiaušinių dosi?“. Mušamasis pažadėdavo, kiek velykių Velykų rytą jis turės jam atiduoti. Todėl vaikai vakare stengdavosi kuo anksčiau atsigulti, kad anksčiau už visus atsikeltų, patys su verba  miegančius pažadintų ir daug kiaušinių užsisakytų.

Nors ir skausmingas, ir velykius atimantis, tačiau verbos prisilietimas buvo svarbus – jis reikšdavo didžiulę sėkmę ir laimę.
Šeštadienį prieš Velykas – valgių, pyragų darymo bei kiaušinių „farbavimo“ diena. Lietuvininkų krašte margučių nebuvo, nes čia kiaušinius farbuodavo viena – ugnimi žaižaruojančia raudona, žemiškąja juoda arba dangaus mėlynumo spalva.

Mama visuomet paslėpdavo velykius, kad galėtų juos į kieme sukrautus lizdus paslapčiomis įdėti.

Pakilus ryto saulei, moterys keliaudavo nusiprausti šaltu tekančio upelio vandeniu, nes tikėjo, kad taip „ant amžių amžinųjų“ išliks jaunos. Tuomet šeima sėsdavo prie pusryčių stalo, vykdavo į bažnyčią, o grįžę tradiciškai valgydavo „kugelį“.

Ateidavo metas ir linksmybėms – vaikams jau buvo leidžiama eiti į lauką ir ieškoti lizdų, kuriuose prikrauta kiaušinių bei visokių Velykų zuikio atneštų dovanų. Kai kas ir giesmelę giedodavo: „Zuikelis Velykų rytą padėjo kiaušinėlį“.

Pavasariniai velykiai ir žieminės pirštinėsVelykos P3200139

Edukacinės pamokėlės metu dailininkė Monika Dobrovolskytė pakvietė padėti atgimti panaudotoms skardinėms, kurios, apvyniotos siūlais ir medžiagos juostelėmis, virto dailiomis vazomis. Kiekvienas savo padarytą vazą parsinešė namo, tačiau ne tuščią – ją pripildė pamerkti pavasario simboliai – žaliais lapais pasipuošusios beržo šakelės ir išsprogę kačiukai.

Kai velykių marginimas jau buvo beveik baigtas ir lietuvininkų papročiai išgirsti, susirinkusiųjų nosis ėmė kutenti „tijos“ bei „kafijos“ (arbatos ir kavos) kvapai. o visų smaližių širdis ir gomurius paglostė pagal senuosius kraštiečių receptus iškepti pyragai.

Prieš išsiskirstant į namus, muziejuje dar buvo galima pasigrožėti velykių paroda. Šienu išklotose pintinėlėse atsidūrė tautodailininkų B.Jucienės ir A.Rauktienės, S.Meškausko, kolekcininko H.Bundorfo ir Šilutės muziejaus fonduose saugomi dažyti ir marginti kiaušiniai. Parodą papuošė ir įvairiais raštais išmargintos B.Jucienės megztos pirštinės bei riešinės – jos šmaikščiai primena, kad užsitęsusi žiema vis dar nenori užleisti savo pozicijų pavasariui.

Šypsenos veide ir saulėtų šv. Velykų linkime jums, mieli skaitytojai!

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.