Spalio 16-ąją minėdami Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną, Šilutės muziejaus darbuotojai susirinkusiesiems pristatė dvi parodas. Viena jų – fotografijose įamžintas senųjų lietuvininkų gyvenimas pokario laikotarpiu, o kitoje puikavosi eksponuojamos mūsų krašto moterų kostiumų detalės – Valerijos Kiškienės kurti delmonai.
Lietuvininkės, vos sulaukusios 2 metukų, be delmono net į kiemą neidavo, o pasenusios moterys savąją „kišenėlę“ ir pas Dievulį nusinešdavo…
Po parodos peržiūros šilutiškiai klausėsi pranešimų, kuriuose tarmiškai savo kūrybą apie lietuvininkų gyvenimą skaitė Ievos Simonaitytės dukterėčia, o archeologė pasakojo apie tai, kaip XVII amžiuje Rusnės teritorijoje gyvenę protėviai vaikėsi Europos madų.
Muziejininkai rado unikumą
1944 m. spalio 16-oji Mažosios Lietuvos gyventojų atsiminimuose paženklinta kraujo spalva – į Karaliaučiaus kraštą įsiveržė III Baltarusijos fronto kariuomenė ir prasidėjo tikras genocidas, nusinešęs šimtus tūkstančių vietinių gyventojų gyvybių.
Nuo 2006 m. spalio 16-osios Seimas tą dieną paskelbė atmintina diena – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.
Šią dieną Šilutės muziejaus darbuotojai kasmet atiduoda pagarbą žmonėms, kurie gyveno Mažosios Lietuvos žemėje. Šiemet muziejininkai susirinkusiuosius pakvietė pasižvalgyti po parodą, paklausyti I.Simonaitytės dukterėčios Marijos Skrabs, archeologės Rasos Banytės – Rowell pranešimų ir galiausiai peržiūrėti muziejininkų ekspedicijos metu filmuotą medžiagą, sudėtą į filmuką.
Ekspedicijas Šilutės muziejaus darbuotojai vykdo 20 metų. Jie keliauja po rajono gyvenvietes, ieškodami žmonių, dar menančių praeitį, vietinių gyvenimą.
Šiemet muziejininkai į ekspediciją leidosi 11 kartų, aplankė 7 lietuvininkus ir turi 11 valandų filmuotos medžiagos. Ekspedicijos metu jie pakliuvo ir ne į savo teritoriją – Priekulę, ir, patys nesitikėdami, atrado ten unikumą – Ievos Simonaitytės dukterėčią Mariją Skrabs, kuri pristatė savo kūrybą, vaizduojančią lietuvininkų gyvenimus.
Delmonus slėpdavo po šiuršu
Į minėjimą susirinkę šilutiškiai žvelgė į iš dviejų dalių sudarytą parodą. 
Vienoje jų – iš įvairių ekspedicijų aplankytų žmonių padovanotos ir surinktos geriausios fotografijos, kita – 50 V.Kiškienės delmonų.
Delmonai – tai prie juosmens kabinama kišenė, į kurią moterys dėdavosi smulkius asmeninius daiktus – maldaknygę, nosinaitę, raktus. Tai buvo tikras lietuvininkų krašto moterų atributas. Jos sakydavo, kad „jei turi bent du metus, be delmono į kiemą neik“. Numirus lietuvininkei, artimieji prie jos visuomet padėdavo šį aprangos aksesuarą.
Tačiau žvelgiant į fotografijas, atrodo, kad nė viena lietuvininkė neturi delmono. Renginį vedusi muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė tuoj paaiškino, kad delmonus moteriškės, kad ir pačius puošniausius, po šiuršu (žiurstu) slėpdavo. Tik jau vėlesniu laikotarpiu fotografuojantis kai kurios specialiai iškeldavo šį grožį ant drabužių.
Senosios rusniškės sekė Europos madas
Iš Rusnės kilusi archeologė R.Banytė – Rowell susirinkusiesiems kalbėjo apie senesnius nei XX amžius laikus, apie Rusnės ir jos apylinkių archeologiją.
Moteris sakė, kad ieškoti senųjų protėvių pėdsakų šiose žemėse yra iššūkis, nes didžiuliai potvyniai pavasarį viską nuplauna, ir tai yra geologiškai nestabili vieta. Atrodo, kas gi būtų norėjęs prieš tūkstantmečius gyventi pelkėtose vietovėse?..
Tačiau žmonių gyvenimo pėdsakai rasti, ir jie yra labai seni. Lankos ar Pakalnės apylinkėse, kur yra tikroji Nemuno delta, kai Nemunas išsiskiria į Rusnę ir Miniją, žemose vietose lenkė archeologė rado apie 36 radimvietes. Daugelį jose užtiktų radinių sudaro akmeniniai kirveliai (akmens amžiaus radiniai). Rastas ir retas bronzos amžiaus kirvis ir maždaug 2000 metų senumo romėniška moneta.
Senajame Skirvytės kaime, esančiame kitoje Rusnės salos pusėje, anksčiau veikė darbo stovykla. 1935 m. darbininkai kasė žemę pylimui ir 2 metrų gylyje jie atrado pasaginę segę. Tokių segių Lietuvoje rasta daug, tačiau čia archeologus sudomino radybų vieta – prie pat marių. Kaip įrodymas, kad neatsitiktinai segė atsidūrė po žeme, šalia buvo ir puodų šukelės. Segė datuojama kaip vikingų laikų – 1000 metų senumo.
Šilutės muziejuje nuo 1954 m. saugomi keli radiniai iš Rusnės, kurie nebuvo nuodugniai ištirti. Tai žiedinės apskritinės segės ir diržo plokštelė (užsegimo dalis su presuotu ornamentu). Iš senosios Rusnės istorijos žinoma, kad XVI a. pab. – XVII a. pr. moterų kapuose būdavo tokie diržai.
Tiriant šių diržų kilmę paaiškėjo, kad tai buvo europinė mada – moterys tekėdamos įsigydavo tokį nuotakos diržą.
Tai, kad gyvenimas virte virė mūsų krašte, rodo ir rastos segės, kurių paviršius tarpais graviruotas, puoštas gėlių ornamentais. Segės – kiek kitokios, bet graviruotos panašia technika kaip Latvijoje.
Tai, pasak R.Banytės – Rowell, rodo, kad tokie mūsų miesteliai kaip Šyša, Rusnė, XVI a. pab. – XVII a. neatsiliko nuo gyvenimo tendencijų, būdingų visam Rytų Baltijos regionui. „Radiniai parodo, kad Rusnės teritorijoje gyvenę mūsų protėviai nebuvo uždarame pasaulyje – juos pasiekdavo ir mados, ir įvairios naujovės“, – neabejoja archeologė.
Projektas: „Kultūros uostas: Istorija.”