Juknaičių bibliotekoje vyko lietuvininkų tarmės pamokėlė, kurioje dalyvavo Juknaičių pagrindinės mokyklos antrokai su mokytoja Daina Endzeliene.
Bibliotekininkė Lietuvių kalbos dienoms skirtą renginį pradėjo pokalbiu apie tarmių reikšmę, paminėjo, kad lietuvių kalboje skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių, tarmės dar skirstomos į patarmes, šios – į šnektas, pašnektes.
Lietuvių kalbos tarmės susiskaidė į smulkesnes patarmes, šnektas, pašnektes, nes dauguma Lietuvos gyventojų buvo kaimo žmonės, jie ilgą laiką gyveno sėsliai, mažai keliavo ir nebendravo su tolimesnių vietų žmonėmis. Tai kalbos atmainos, kurios buvo skirtos tarpusavyje bendrauti kasdieninėje buityje, perteikti įspūdžius ir emocijas. Vėliau dėl pagerėjusio susisiekimo, didelių ekonomikos, kultūros, švietimo pokyčių suaktyvėjus žmonių bendravimui tarminių ypatybių pradėta vengti, tarmės ėmė nykti. Sparčiai nykstanti yra ir senųjų Pamario krašto gyventojų – šišioniškių tarmė.
Išklausius aukštaičių pasaką apie melagius ir žemaičių pasaką apie žąsį ir vištą, mokytoja Daina iš Šilutės H. Šojaus muziejaus išleisto Lietuvininkų tarmės edukacinio sąsiuvinio paskaitė lietuvininkų tarme parašyto kūrinio ištrauką. Vakarų žemaičių tarmėje daug nežinomų žodžių ir neįprasto jų skambesio, todėl mokytojai nebuvo lengva skaityti, o mokiniams suprasti apie ką pasakoja autorius. Pasitelkus F. Bajoraičio viešosios bibliotekos specialistų parengtą „Lietuvininkų tarmės žodynėlį“ pavyko išsiaiškinti teksto prasmę.
Bibliotekininkė pakvietė pažiūrėti ištrauką iš režisierių Valdo Babaliausko ir Dalios Babaliauskienės filmo „Vėliju jum gerą giliukį, didelį stukį“, kur lietuvininkų tarme apie mūsų krašto papročius ir tradicijas pasakoja pedagogė Vaida Galinskienė ir etnografė Indrė Skablauskaitė.
Ar visada susikalbėtume skirtingomis tarmėmis, kai tas pats žodis aukštaičiui ir žemaičiui gali reikšti visai kitus dalykus? Aišku tik, kad tarmiškai ištartas žodis yra turtingesnis, šiltesnis ir jaukesnis.
