Vis dar nenoriai kalbame apie savo šalies didvyrius, ypač kilusius iš kilmingos giminės ir nebuvusius grynakraujais lietuviais. Siekdami ugdyti patriotinius jausmus, privalėtume ne tik atiduoti pagarbą žinomiems didvyriams, bet ir daugiau dėmesio skirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių atstovams, tokiems kaip Pliateriai – Lietuvos bajorų magnatų giminei, turėjusiai grafų titulą, įvairiais istoriniais laikotarpiais buvusiai aktyviai, veikliai įvairiose srityse, ypač pasižymėjusiai karyboje (šios giminės atstovai yra dalyvavę 1794, 1812, 1831, 1863 ir 1941 metų sukilimuose) ir besivadovavusiai nuostata „Geriau mirtis negu negarbė”.
Stiprus laisvės poreikis susiformavo šios giminės aplinkoje išaugusiai grafaitei Emilijai Pliaterytei, 1831 metų sukilimo Lietuvoje didvyrei.
24-erių grafaitė – sukilimo karžygė
E.Pliaterytė (Emilia Broel – Syberg – Plater, 1806-11-13 – 1831-12-23) – grafaitė, kilusi iš garsios Pliaterių giminės, 1831 m. sukilimo dalyvė, Lenkų kariuomenės kapitonė, vadinama lietuviškąja Žana d’Ark, taip pat nacionaline didvyre laikoma Lenkijoje bei Baltarusijoje.
Ji buvo pirmoji XIX a. garsenybė, dramatiška, charizmatiška ir drąsi asmenybė, nepaprasta moteris, narsiai kovojusi už Lietuvos laisvę. Ši Pliaterių giminės atstovė ryškiai, bet per trumpai gyveno.
Kai 1831 m. kovo 25 d. Kelmės dvaro savininkas Julijus Gruževskis paskelbė sukilimo prieš Rusijos imperiją pradžią Žemaitijoje, 24-erių metų E.Pliaterytė nusprendė, kad ir jai laikas veikti: nusikirpo plaukus, apsivilko vyriškus drabužius ir apsiginklavusi pistoletu bei durklu, su adjutante Marija Prušinskaite ir pusbroliu Cezariu Pliateriu, Dusetų bažnyčioje irgi paskelbė sukilimo pradžią: iškėlė vėliavą ir surinko būrį, kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai dalgiais ginkluotų vyrų, daugiausia valstiečių. Kitą dieną anksti rytą būrys užpuolė Daugailių arklių pašto stotį, paėmė 30 arklių ir kasą. Balandžio 2 d. būrys susidūrė su rusų pėstininkų kuopa, vykusia slopinti sukilimo Žemaitijoje, ir ją sumušė.
Balandžio 4 d. E.Pliaterytės būrys kartu su C.Pliaterio ir J.Horodeckio daliniais užėmė Zarasus.
Paskatinti pirmų laimėjimų sukilėliai patraukė link Daugpilio, tačiau iš tvirtovės paramos nesulaukė. Rusų batalionas atsiėmė Zarasus, E.Pliaterytės dalinys buvo išblaškytas. Jai pavyko surinkti būrio likučius ir susijungti su kitais sukilėlių daliniais. Jauną merginą sukilėlių vadai ragino grįžti namo, tačiau E.Pliaterytė atsakė: nors jos jėgos buvo menkos, kad ir būdama moteris, ji jautėsi galinti padėti vyrams kovoti už laisvę.
Vėliau ji dalyvavo Prastavonių kautynėse, pasižymėjo kautynėse ties Maišiagala. Generolas P.Chlapovskis suteikė jai kapitono laipsnį. Sukilėliai ruošėsi Kauno gynybai, Emilijai pavesta vadovauti vienai kuopai. Tačiau jėgos buvo nelygios, rusai užėmė Kauną, E.Pliaterytė vos nepakliuvo į nelaisvę. Žirgui jojant pro siaurus vartus, grafaitės drabužiai užsikabino už kliūties. Emilija nukrito nuo žirgo. Tai pastebėję kazokai puolė, bet į pagalbą atėjo pulko vadas ir užsodino ją ant žirgo.
Sukilėliai atsitraukė į Raseinius, o liepos 8 d. dalyvavo mūšyje dėl Šiaulių. Mūšis truko daugiau kaip 10 valandų. E.Pliaterytės kariams buvo pavesta lydėti sukilėlių gurguolę, kurioje buvo maisto atsargos, parakas, amunicija. Rusų kazokų pulkas ir 3 ulonų eskadronai su 2 patrankom užpuolė sukilėlius. Užvirė mūšis, žuvo apie 300 sukilėlių. Emilija sumaniu vadovavimu išvedė dalį gurguolės į saugią vietą.
Liepos 9 d. karo tarybos pasėdyje buvo nuspręsta trauktis link Prūsijos sienos ir ten internuotis, bet E.Pliaterytė pareiškė kol gyva, kovos už Tėvynę. Kartu su adjutante M.Rašanavičiūte ir pusbroliu Cezariu Emilija pabandė per Užnemunę pasiekti Varšuvą ir ten toliau tęsti kovą. Ėjo miškais slapstydamiesi, daugiausia naktimis, kentėjo badą, troškulį, nuovargį. Galų gale Emiliją jėgos apleido, ant kojų atsivėrė žaizdos, beeidama apalpo. Ją slaugė dvarininkas Ignotas Ablamavičius savo Justinavo dvare (dab. Vainežerio kaime). Šeimininkų globojama Emilija buvo beatsigaunanti, tačiau sužinojusi apie galutinį sukilimo pralaimėjimą atkrito. Išsekęs organizmas nepajėgė ištverti ligos. Grafaitė mirė, išgyvenusi 25-erius metus.
E.Pliaterytės charizma
Istorikai neigia, kad E.Pliaterytė tapo legenda tik po mirties. Dar gyvai esant, pirmasis ją įamžino jos pusbrolis 18-metis Cezaris Pliateris, Prancūzijoje išleidęs apie ją brošiūrą, kurioje pateikia Emiliją kaip romantišką asmenybę.
Istorikė V.Girininkienė pažymi, kad geriausiai E.Pliaterytę apibūdina savo atsiminimuose amžininkas Ignotas Domeika, pastebintis, kad grafaitė buvo simpatiško veido, žydrų akių, grakštaus sudėjimo, išdidi, griežta, nepriekaištingo elgesio, mažakalbė ir žvilgsniu reikalaujanti sau deramos pagarbos. Jai girdint niekas nedrįsdavo krėsti kvailysčių ar įžeisti nemandagiu elgesiu. Trumpai tariant – prakilni asmenybė.
Kai šalia Linksnos, vos už 16 km stovinčios Dineburgo tvirtovės, senstelėjęs, prastų manierų, nors puikus karys, rusų armijos generolas Michailas Kablukovas ėmė rėžti sparną aplink Emiliją ir paprašė jos rankos, ši atsakė, kad tai neįmanoma, nes generolas yra pilietis tos valstybės, kuri šiurkščiai pamynė Lietuvos laisvę.
Galime didžiuotis šia nepaprasta moterimi, nelaiminga asmeniniame gyvenime, bet didinga savo būdu ir veiksmais. Jos atminimas ir pagarba jos patriotizmui bei meilė Lietuvai visada išliks pavyzdžiu, kaip dera mylėti Tėvynę.
E.Pliaterytės atminimo draugija
2003 metais susibūrusi E.Pliaterytės atminimo draugija yra visuomeninė organizacija, vienijanti Lietuvos mokslo, kultūros, švietimo darbuotojus, patriotinį jaunimą.
Vilniaus E.Pliaterytės progimnazija – draugijos atramos centras, jos idėjų propaguotoja. Pagrindinis draugijos tikslas – vietovių, paminklų, susijusių su E.Pliaterytės biografija bei 1830-1831 metų sukilimu, tvarkymas, istorinės medžiagos kaupimas, jaunuomenės patriotizmo ugdymas.
Draugijos iniciatoriai įsitikinę, kad E.Pliaterytės kova už laisvę yra puikus patriotizmo pavyzdys, dar nepakankamai įsisąmonintas ir atskleistas istorijos pamokose.
Draugijos garbės pirmininkės Emilijos Liegutės paklausus apie mintį kurti draugiją, išgirsti pasakojimą, kad rinkdama bibliotekose medžiagą apie sukilimo vadę E.Pliaterytę, kartą užėjusi pas A.Mickevičiaus bibliotekos direktorių Petrą Zurlį ir pasiūliusi kurti draugiją. Šis iš karto užsidegė: „Kurkime!”.
Kitais metais draugija minės įkūrimo 20-metį.
Šį tą draugija išleido istorinę E.Liegutės apysaką „Emilija Pliaterytė”, surengė nemažai išvykų į rajonus, kur grafų Pliaterių gyventa ir kurta, paminėjo 200 metų grafaitės gimimo jubiliejų, 180-ąsias 1831 m. sukilimo ir jo didvyrės E.Pliaterytės žūties metines.
Draugijos vasaros sambūris
Bendraminčiai, susibūrę lietuviškosios Žanos d’Ark dvasia, kiekvieną vasarą organizuoja sambūrį ir keliauja istorinėmis vietomis. Šiemet vilniškių būrelis, vadovaujamas pirmininko L.Janulevičiaus, iš Vilniaus vyko zanavykų krašto link, stabtelėdami Rykantuose, Kaune, Zapyškyje, Lekėčiuose. Mes – Švėkšnos skyriaus nariai, išsiruošę kelionėn iš Švėkšnos, sutarėme susitikti Šakiuose ir toliau keliauti drauge.
Šakiuose, prie paminklo Vincui Kudirkai sugiedoję kelis Lietuvos himno posmelius, taip asmeniškai pagerbę „Tautiškos giesmės” autorių, pamąstėme apie E.Liegutės ištartą pastebėjimą nepaisyti kasdienybės skaudulių ir vertinti laisvą tėvynę.
Lukšiai – miestelis, minimas nuo 1697 m. Jo istorija susijusi su netoliese buvusiu Zyplių dvaru, kurį 19 a. pradžioje įkūrė šlėkta J.Bartkovskis, pastatydinęs šv. Jurgio bažnyčią, parapinę mokyklą, kurioje mokėsi J.Basanavičius, lietuvių tautinio Atgimimo organizatorius, ir būsimasis žymus lietuvių skulptorius V.Grybas. Centre – Lukšių tremtinių atminties koplyčia, lietuvių prozininko, pedagogo, kunigo Antano Tatarės (1805-1889) paminklas.
Privažiuojame antrą šimtmetį skaičiuojantį Zyplių dvarą, kuris seniai galėjo būti tik istorija: kai į Lukšius 1981-aisiais atsikėlė skulptorius V.Cikana, viena dvaro ansamblio siena jau buvo sugriuvusi, o vietiniai atrodė susitaikę su ansamblio sunykimu. V.Cikanos dėka šiandien buvusiose dvaro arklidėse vyksta festivaliai, plenerai, parodos, duris atveria rekonstruoti dvaro rūmai.
Stebėdamiesi vieno žmogaus begaliniu entuziazmu ir matydami rezultatus, suabejojame posakiu, kad vienas lauke ne karys…
Vaizdai, kuriuos išvydome nuo Sudarge stūksančio Vorpilio piliakalnio, gniaužė žadą. Ant Nemuno kranto, prie sienos su Kaliningrado sritimi, Sudarge stūkso 5 piliakalnių kompleksas. Visi turi vardus: Balnakalnis, Žydkapiai, Bevardis, Pilaitė ir Vorpilis. Šis kovų su kryžiuočiais paminklas laikomas svarbiausiu po Kernavės piliakalnių istorine ir kultūrine prasme.
Klausėmės pasakojimų apie pirmuosius protėvius prieš tūkstančius metų čia įkėlusius koją, apsigyvenusius ir kardu bandžiusius apsiginti nuo vikingų, kryžiuočių ir kitų įsibrovėlių. Apžiūrėjome V.Cikanos tašytą akmenį, pastatytą Sudargo pilies gynėjams.
Grįžtame į pasienyje įsikūrusį Sudargą. Stabtelime prie knygnešių tėvui kunigui Martynui Sederevičiui (1829-1907) ir visiems knygnešiams pastatyto paminklo „Visiems gimtojo rašto ir žodžio sergėtojams” (aut. V.Cikana).
Apsistojame Gelgaudiškio dvare įsikūrusioje mokykloje. Gelgaudiškio palivarke augo kirvio dar nepaliestos Sūduvos girios, tad gyventojų čia buvo mažai. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras Gelgaudiškį su giria nuo Nemuno iki Siesarties padovanojo didikui Jonui Sapiegai.
Pasidžiaugiame išvyka, aptariame tolimesnius draugijos veiklos planus, mes, švėkšniškiai, papasakojame apie skyriaus narių atliktus darbus Švėkšnoje ir pasiūlome kitais metais pakeliauti po pamario kraštą.
Ar pavyks E.Pliaterytės pavyzdžiu parodyti, kad yra ir kitoks – „prakilnus” gyvenimas, parodys laikas.
