Lietuvių piloto nuotykiai Afrikoje prie Baltojo Nilo

Straipsnio herojus, Vytautas Šveikauskas, gyvenime yra mėtytas ir vėtytas, tačiau išlikęs kuklus, dėmesingas ir turintis humoro jausmą. Didžiausias jo „trūkumas“ - pasakoja tyliai ir neįprastai ramiai, lyg ne su juo viskas būtų nutikę.

Mokydamasis Vainuto vidurinėje mokyklos 10 klasėje (1975 m.) Vytautas pamėgo sklandymą, todėl savaitgaliais iš gimtųjų Bikavėnų (ten gimė ir garsusis lėktuvų konstruktorius Vladas Kensgaila) autobusu dardėdavo 38 km į Šilutės aeroklubą. Taip sukosi jo gyvenimas tarp Bikavėnų, Vainuto ir Šilutės, kol baigęs vidurinę buvo paimtas į sovietų kariuomenę. Desantiniuose daliniuose 2 metus ir atliko 21 parašiutinį šuolį, o sugrįžęs, tęsė širdžiai malonų užsiėmimą ir dar šoko 106 kartus. Neužmetė ir sklandymo, ne kartą dalyvavo Lietuvos čempionatuose, tapo prizininku.

Iki 2003 m. V. Šveikauskas dirbo Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Šilutėje aviacijos eskadrilėje, kurioje pakilo iki kapitono. Po to sėkmingai miklino ranką Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, skraidydamas prancūzų gamybos sraigtasparniais, gilino žinias Italijoje, Vokietijoje ir kt.  Ne kartą teko skristi į Graikijos Lesbos, Samos, Kosos salas, misija trukdavo 1-2 mėn. Naktį Egėjo jūros platybėse ieškodavo iš Turkijos plaukiančių  migrantų, pastebėjęs skęstančius skubiai pranešdavo Graikijos kranto tarnybai.

Laikui bėgant sėkmę vainutiškis nutarė išbandyti Latvijoje esančioje privačioje sraigtasparnių kompanijoje GM Helikopters, kur reikėjo pilotų, galinčių dirbti Pietų Sudane. Nors šioje šalyje randama naftos, tačiau ji yra viena skurdžiausių ir blogiausią sveikatos situaciją turinti šalis pasaulyje. Iš 13 milijonų gyventojų pusei reikia humanitarinės pagalbos. Jungtinių tautų humanitarinė oro tarnyba su Pasaulio maisto programos atstovais, su kuria GT Helikopters yra sudariusi sutartį, šiai šaliai stengiasi padėti.

Vytautas sėkmingai praėjo atranką ir nuo 2016 m. gegužės „įsikinkė“ į darbą. Pirmiausiai reikėjo mokytis skraidyti sraigtasparniu Mi-8, pasak jo, jei valdai Mi-8, tai suvaldysi ir kitus sraigtasparnius. Prasidėjus darbui Afrikoje jam pasisekė, nes sraigtasparnio vadas buvo gerai pažįstamas Kazimieras Maskoliūnas, vėliau Vytautas liko vienas lietuvis.

GT Helikopters kompanija Pietų Sudane dirba dviem Mi-8 sraigtasparniais, kurių įgulas sudaro kaip ne mažiau 3 žmonės – vadas, antrasis pilotas ir lėktuvo inžinierius. Darbo tikslas – skraidinti, sunkiai prieinamose vietose humanitarinės misijos darbuotojus, pasitaikydavo ir ekstra atvejų, krovinių gabenimo. Per dieną sukardavo virš 1000 km. Visi humanitarinės misijos darbuotojai, įskaitant pilotus, dirba rotacijos principu, per metus 4-7 mėn. Pagrindinė bazė – šalies sostinės Džubos (apie 250 000 gyventojų) tarptautinis oro uostas. Skraidančių aparatų, teikiančių humanitarinę pagalbą ten begalė: visokiausi sraigtasparniai, lėktuvai AN-74, IL-76, Bufalo ir kt. Ryte, kai reikia išskristi, pasak Vytauto, eteryje vyksta tikras alasas: vieni šneka, kiti juos pertraukia, treti įžūliai lenda, nėra tvarkos, belieka ištempus ausis laukti pauzės, kad galėtum „įlysti“ ir gauti dispečerio leidimą kilti. Kartą jam teko laukti net 40 min., todėl gerokai ištuštėjo sraigtasparnio kuro atsargos, kurias reikėjo vėl papildyti.

Ryšys tarp skraidymo aparatų ir dispečerio vyksta anglų kalba. „Ypač linksma, kai prancūzų pilotai švebeldžiuoja angliškai“, – mena Vytautas.

Nakties metu darbas nevyksta ir sraigtasparniai ilsisi, per parą leidžiama skristi 8 valandas. Nors čia nėra sudėtingiau skraidyti negu Europoje, bet pavojus slypi už kiekvieno kampo. Dažnai rengiamos treniruotės, kai bandoma saugiai nutūpti užgesinus ore sraigtasparnio variklį su besisukančiu savaime sraigtu.

Kartais šalyje temperatūra siekia iki 42-43 °C, nes už 400 km yra pusiaujas. Esant tokiam karščiui, oras išretėja ir sraigtasparniams neužteka galios pakilti vertikaliai, tada tenka įsibėgėti, kaip su lėktuvu. Nors pilotai jaučiasi, lyg būtų patekę į sauną, reikalaujama, kad jie dėvėtų uniformą. Kylant ar tupiant, susidaro didelis dulkių debesis, todėl sraigtasparnio viršuje yra įtaisas, kuris jas atsijoja. Asfaltuotas kilimo takas yra tik sostinės Džubos tarptautiniame oro uoste.

Nuo balandžio iki spalio mėn. – liūčių sezonas. Lyja, kaip taisyklė po pietų, kai daugiausiai įšyla, debesys kaba žemai ir ore daug drėgmės. Kartais iš potvynio zonos tenka evakuoti žmones. Didelius lietaus židinius stengiamasi aplenkti ir jeigu reikia, skrendama į skrydžio plane pažymėtą atsarginę aikštelę. Vienas tūpimas jam ilgam įsiminė! „Nusileidom, tuo metu sraigtasparnis iki pilvo šmurkštelėjo į žemę! Buvom gerokai išgąsdinti, arti nebuvo kelių, aplinkui tvyrojo vien pelkės ir miškai! Kol pakilom, teko, kaip reikiant pasiplūkti, traukėm save už plaukų, lyg baronas Miunhauzenas” – postrigavo Vytautas.  Vietiniai pasakojo, kad dieną prieš čia tyvuliavo vanduo, todėl nežinomoje vietoje, kol krovinys iškraunamas/pakraunamas, prisieinama kyboti ore. Visus krovimo darbus atlieka vietinės moterys, vyrai čia tokių darbų nedirba. Gyventojai, prašo vandens, maisto irgi trūksta, nors jį mėto iš lėktuvų, bet situacija atrodo nelabai gerėja.   Anot Vytauto, jei nebūtų savo akimis įsitikinęs, nebūtų patikėjas, kad Pietų Sudane puse šalies po vandeniu. Teka upės, tyvuliuoja pelkės,  auga tropiniai medžiai, palmės,  baobabai – žaluma ir ištisai vanduo. Dykuma pasirodydavo, kai skrisdavo 2500 km į Egiptą remontuoti sraigtasparnį. Maršrutas driekdavosi virš Nubijos dykumos, tai rytinė Sacharos dykumos dalis, tarp Nilo ir Raudonosios jūros.

„Jei vietiniai žmonės, arabų kalba (oficiali kalba anglų ir arabų) mane pakalbina, aš atsakau lietuviškai. Jie šypsosi, tada angliškai sakau: ko jūs šypsotės, gal jus kur nors pasiunčiau… Jie sako: ne, matom iš akių“ – Vytautas priduria – “Nemanau, kad Lietuvą jie žino, tik iš mandagumo taip sako”.

Viešbučio restoranuose maisto užtektinai: jautiena, vištiena, žuvis, daug žalumynų,  tačiau viskas atvežta. Galioja sausas įstatymas, jeigu nutvers geriant ar pardavinėjant alkoholį, gresia kalėjimas. Išeiginės būna sekmadieniais. Jos irgi savotiškos, viešbutį, kuriame jie gyvena, saugo ginkluota apsauga. Nedraudžia Įšeiti į miestą, bet nerekomenduoja. Internetas veikia, tačiau nepastoviai, todėl belieka, tik skalbti, permirkusius prakaitu, savo drabužius.

Šalia viešbučių driekiasi lūšnų kvartalai. „Ten nudaužtum karvę, bauda 200 $, o už žmogų – 20 karvių“, – aiškina Vytautas.

Per Pietų Sudaną teka, taip vadinamas Baltasis Nilas, jo baseine plyti viena didžiausių pasaulio pelkių, tai terpė veistis begalei visokių mašalų, tame tarpe uodams ir musėms. Siaučia visa puokštė ligų: choleros židiniai, plačiai paplitęs geltonasis drugys, hepatitas, vidurių šiltinė, poliomielitas, vabzdžių sukeliamos ligos: maliarija, Zika virusinė infekcija, Dengės karštligė. Žmonės iš vietinių genčių, , pastoviai ropinėjančių prie akių, ausų „turi savo” būrį musių,  kurias, net nebaido. Vietiniai prie maliarijos „pripratę“ , jiems lyg sloga.

Nors “humanitarai” skiepijami nuo daugelio ligų (hepatito, vidurių šiltinės ir kt.) bet tikimybė užsikrėsti, išlieka didelė. Nuo maliarinių uodų virš lovų įrengtas antimoskitinis tinklas, tinklas yra ir prieš viešbučio lauko duris. Vytautas sako, svarbu, kokia užsikrėtei maliarija, vietinė lengviau išgydoma, jei tropinė – žymiai sunkiau. Taip pat prisidėjo ir COVID-19.

Kartais būna medicininiai-evakuaciniai ekstra skrydžiai. Buvo sekmadienis, visi ilsėjosi, netikėtai paskelbė aliarmą! Pasirodo gauta žinia, kad humanitarinės pagalbos darbuotoja susirgo maliarija! Vytautas su kolegom, kurie tuo metu budėjo, greitai susiruošė ir išskrido jos ieškoti. Pagal pateiktas koordinates sėkmingai pavyko rasti ir visa drebančią, bei karščiuojančia pristatė į Jungtinių Tautų medicininį punktą!  Pilotams sraigtasparnyje kažkokios ypatingos apsaugos nėra. Tiesa, kad ligonis būtų evakuojamas, turi pateikti dokumentus, kuriuose parašyta, kad jis transportabilus ir gali skristi (fitting flight). Taip pat, jei be palydos, irgi turi turėti patvirtinanti raštą.

Vytautas Šveikauskas pradėjo dirbti (2016 m.), kai Afrikoje dar siautė Ebolos pandemija (2014–2016 m.). Todėl puikiai prisimena, kai saugumo tarnybos kiekvieną rytą išduodavo, raudona spalva pažymėtus žemėlapius, kur paplitusi Ebola. Pilotams būdavo seminarai, mokino užsidėti skafandrus ir kt. Bet ačiū Dievui, jų pagalbos neprireikė.

Teko skraidinti viešėjusią Jordanijos princesę, kartu su jos apsauga. „Bet autografo, jos neprašiau,“ – juokiasi Vytautas. Tai pat atsitiktinai susitiko, savo gerą bičiulį, irgi iš Šilutės Robertą Petkų. Jis pilotuoja lėktuvą, priklausantį Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus organizacijai. Anksčiau jis darbavosi Alžyre.

“Baltajame Nile niekada nesimaudžiau, nes vanduo labai murzinas ir vietiniai sako, ten tūno begalė krokodilų. Mačiau milijonus bėginėjančius po savaną žirafas, stručius, gazeles. Daugybė paukščių, taip pat šliaužiančių gyvių. Kolegos pasakojo, jog krovinį kraunant iš sraigtasparnio, išliaužė didelė gyvatė. Matyt norėjo paskraidyti” – juokiasi Vytautas. Jau prabėgo 7-ti metai, kaip Afrikoje jis dirba, per tą laikotarpį skraidė virš 3000 valandų!

“Dar keli metai ir baigsiu” – sako Vytautas.

 

 

 

Jurgis Stanaitis

861273298

stanaitisj@gmail.com