Lietuvos nepriklausomybės kovų dvasia sausį vėl praskriejo per visą Lietuvą, atgaivindama jautriausius ir skaudžiausius 1991 metų sausio įvykių prisiminimus ir po 25 metų dar labiau stiprindama patriotinius jausmus, pasididžiavimą savo laisva, nepriklausoma šalimi.
Po ketvirčio amžiaus žmones vėl šildė ne tik laužų kaitra, bet ir bendrystės jausmas, jaunos rankos žiebė visų mokyklų languose žvakeles ir tikino, kad puikiai supranta, kas tai yra LAISVĖ.
Tos laisvos šalies laisvų žmonių jausmai atsivėrė ir visuose mūsų rajono kampeliuose. Verta įsiklausyti, ką kalba ir jaunas, ir senas, pagerbdami žuvusių Lietuvos laisvės gynėjų atminimą ir drąsą tūkstančių beginklių žmonių, savo krūtinėmis atrėmusių sovietinių okupantų tankų ir desantininkų atakas.
„Į Vilnių nuvažiavome apie 6 val. vakaro. Nuotaika autobuse buvo pakili, dainavome dainas. Ir prie Aukščiausiosios tarybos susirinkę žmonės nejautė artėjančios nakties siaubo: koncertavo „Armonikos“ ansamblis, prie Mažvydo bibliotekos buvo ruošiama jaunimo diskoteka… Niekur nesu matęs, kad žmonės būtų tokie atidūs vieni kitiems, taip padėtų. Moteriškės nešė pilnus stiklainius kavos, valgių ir dalino miniai. […]
Įtampa ir nerimas atsirado tada, kai minia apie 24 val. išgirdo, jog ruošiamasi pulti Aukščiausiąją tarybą […].
Ant gretimo namo stogo plaikstėsi trispalvė, ten užlipę žvalgai, pamatę, kad nuo Žvėryno pusės juda šarvuočiai, pradėjo šaukti: „Atvažiuoja!“, žmonės tuoj pat darė užtvaras, rikiavosi voromis.
Laukė… Nebuvo panikos nei baimės, tik didžiulis ryžtas. Žvalgai dar kelis kartus pranešė, kad desantininkai juda link mūsų. Iki pat ryto tikėjomės okupantų, bet jie prie Aukščiausiosios tarybos nepasirodė.“ (Šviesios atminties švėkšniškio mokytojo Sigito Urmulevičiaus prisiminimai)
„Mes, Rusnės saloje dirbančių ir veikiančių įstaigų bei bendruomenių atstovai, pakabinsime ant simbolinio laužo 25 laisvės žibintus. Kabindami juos liudijame, kad prisimename Sausio 13-osios įvykius, laisvės gynėjų aukas ir džiaugiamės apginta Lietuvos valstybės nepriklausomybe bei jos žmonių laisve.“ (Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė Laisvės gynėjų dienos minėjime Rusnėje)
„Kas mūsų Lietuvą gynė? Visada priešais priešą stojo paprasti žmonės. Pažiūrėkite į mūsų herbą – Vytis! Tai eilinis karys, tapęs Lietuvos valstybės simboliu. Mūsų protėviai, herbe pavaizdavę karį, suprato, kad visada svarbiausia – paprastas karys. Prieš 25 metus mes – visi Lietuvos žmonės – buvome vyčiai, kurie stojo už savo šalį. Nežinojome, kas mūsų laukia, – ar atsilaikysime, ar žūsime, bet nesitraukėme, dainavome laisvę, žiūrėdami iki dantų ginkluotiems okupantams į akis. Tada mes padėjome didelį storą tašką: visam pasauliui pranešėme, kad mes norime LAISVĖS.“ (Šilutiškis pedagogas, sąjūdietis, „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatas Saulius Sodonis, vedęs Laisvės gynėjų dienos minėjimą Šilutėje)
„Apie prasidėjusius kruvinus įvykius prie televizijos bokšto mes sužinojome žiūrėdami tą naktį tiesioginę transliaciją iš Vilniaus, o vėliau – iš Kauno. Man į namus skambino daug žmonių, visi buvo susirūpinę. Paskambino ir klebonas Petras Stukas. Jis pasiūlė skambinti bažnyčios varpais, ir aš jo minčiai pritariau.“ (Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis)
„Man laisvė – tai galimybė laisvai reikšti mintis, rengtis, kaip noriu, kalbėti, ką noriu. Jeigu dabar reikėtų ginti Lietuvą, būtinai ginčiau. netgi numirti nebijočiau už Lietuvą.“ (Paauglys, jaunasis šaulys, kalbėjęs šilutiškių sukurtame filme apie Sausio įvykius)
„Jei ne Sausio 13-osios įvykiai ir tos nakties svarba mūsų ateičiai, nežinome, kur dabar būtume mes, kokie būtų mūsų vaikai, kokia būtų Švėkšna ir visa Lietuva. Dėkojame visiems žmonėms, kurie pasidalijo savo išgyvenimais, ir svarbiausia tiems, kurie nepabūgo ginti mūsų laisvės. Nes būtent laisvė – tai mūsų žmonių ir tautos gerovės šaltinis. (Iš interneto svetainės „Švėkšnos naujienos“)
„Mes žinojome, ne kas yra laisvė, o kas yra nelaisvė. Mūsų šeima sovietmečiu buvo paženklinta: žinojome, kas yra tremtis, kas laukia „liaudies priešų“, visada kliuvome valdžiai. Kai sausio 12-osios vakarą Vilniuje pradėjo siautėti rusų desantininkai, visą naktį negalėjau atsitraukti nuo televizoriaus, radijo. Rytą mokykloje susitikau kolegę, apsikabinome abidvi ir verkėme, verkėme… Nežinojome, kas laukia Lietuvos… Nenorėjome vėl patekti į okupantų gniaužtus.“ (Buvusios mokytojos, rusniškės Vandos Virketienės mintys iš šilutiškių sukurto dokumentinio filmo)
„Sausio 13-osios rytą Pamario pagrindinėje mokykloje pradėjome Pilietine pamoka. Uždegėme mokyklos kieme vėliavos spalvos žvakeles, dalyvavome akcijoje „Atmintis gyva, nes liudija“, klausėmės radijo laidos skirtos sausio 13-sios įvykiams priminti, žiūrėjome filmą „1991 sausio 13“. Mokytojus graudino šios dienos prisiminimai, o mokiniai buvo sujaudinti – tokia didelė ir svarbi Lietuvos laisvės kaina.“ (Pamario pagr. mokyklos direktoriaus pavaduotoja Birutė Skuodienė)
„Prieš 25 metus pradėjome rašyti naują savo valstybės istoriją. Skaudu, kad pirmajame puslapyje teko keturiolika pavardžių įrašyti krauju. Bet tos aukos atvedė mus į laisvę, į pergalę. Dėkoju viso Šilutės rajono žmonėms, kurie tų sausio įvykių metu važiavo į Vilnių, budėjo prie svarbiausių objektų ir sostinėje, ir Šilutėje. Prisiminkime visus, kurie stovėjo prieš agresorių, prisiminkite visus, kurie mums ištiesė arbatos puodelį, kurie dainomis kėlė mūsų dvasią. Dėkoju jums visiems, kurie dabar gyvenate ne kur kitur, o Šilutėje, savame krašte, ir kartu kuriate čia laisvą gyvenimą.“ (Iš Šilutės r. savivaldybės mero Vytauto Laurinaičio kalbos minėjimo Šilutėje metu)
Nuotraukų albumai iš sausio 13-osios minėjimų:
Sausio 13-osios minėjimas Šilutėje, Inkakliuose, Juknaičiuose
Žodžio „Laisvė“ labirinto instaliacija
Sausio 13-osios minėjimas Šilutės mokyklose
Sausio 13-osios minėjimas Rusnėje