Lietuvos kontūrą dviračiu apvažiavęs kraštietis vaikinas: „Įveikęs pusę kelio nebeturėjau teisės palūžti“

Buvęs mūsų kraštietis, Degučiuose užaugęs 27-erių vaikinas sugalvojo dviračiu apvažiuoti Lietuvą. Ne skersai ar išilgai, o visą Lietuvos kontūrą. Kelionę kruopščiai planavo, ruošėsi.
E. Mockevičius ežerų krašte Zarasuose.

Ir jam pavyko! Gegužės 22-ąją pradėjęs savo kelionę namo jis grįžo savo gimtadienio dieną – birželio 3-iąją. Visą kelią – 1397 kilometrus jis važiavo dviračiu, be jokių pagalbinių transporto priemonių.

Egidijus Mockevičius „Šilutės naujienoms“ pasakoja, kad kelionėje buvo visko: užklupo audros ir lietus, skaudėjo kojas ir kelius, turėjo galimybę pasinaudoti dušu tik pusiaukelėje ir beveik nesutiko žmonių.

Keliautojas stengėsi nakvynei susirasti gražesnes vietas.

– Egidijau, kaip kilo tokia idėja?

– Viskas prasidėjo nuo to, kad nusipirkau dviratį. Pradėjau važinėtis, vis didinau atstumą, iš Klaipėdos grįždavau iki Žemaičių Naumiesčio į gimtinę aplankyti tėvų. Vėliau atsirado noras ilginti savo keliones. Užsiminiau artimiesiems, bendradarbiams apie savo mintis – visi labai palaikė. Pradėjau ruoštis.

– Kaip vyko pasiruošimas?

– Pirmiausia pradėjau pirkti įrangą, reikalingą ilgai kelionei dviračiu. Reikėjo kelių bagažinių, daiktų, kurie būtini išgyvenimui – dujų balionėlio, prikaistuvio, palapinės. Planavau visą maršrutą: kur geriausia būtų miegoti, kur vertingiausia daryti sustojimus. Žinoma, suplanavau ir atostogas darbe, kad galėčiau važiuoti.

– Kokiu maršrutu važiavai?

– Visą laiką važiavau pasieniu, kad mano nuvažiuotas kelias sudarytų Lietuvos formą. Labiausiai keliautojų pamėgtų vietų vengiau, tačiau buvau sustojęs Vilniuje porai dienų. Tai buvo pusiaukelė, ir man jau tikrai reikėjo pailsėti.

Visi keliai kuriais važiavau buvo atokūs, jais judėjo mažai žmonių. Dažnai važiavau žvyrkeliais, ir galiu pasakyti, kad Lietuvoje yra tikrai gerų žvyrkelių! Na, o dviračių takais kartais labai pavojinga važiuoti dėl to, kad gali pamesti ir visus daiktus, ir dantis…

Egidijus stengėsi aplenkti didmiesčius, bet visiškai to
padaryti nepavyko.

– Ar nebuvo minčių užbaigti kelionę ankščiau? Kaip susidorojai su fiziniu krūviu?

– Minčių nutraukti kelionę pirmiau laiko nebuvo. Kai jau tapdavo labai sunku, pasiimdavau telefoną ir paskambindavau artimiesiems. Visi artimi žmonės mane palaikė ir atrasdavo laiko išklausyti. Aišku, gal kartais juos ir „užknisau“ savo skambučiais. Mane labiausiai palaikė močiutė, ji paskambindavo ir sakydavo: nepasiduok, varyk, viskas bus gerai, aš tavimi tikiu. Tas paskatinimas įkvėpdavo judėti toliau ir nepasiduoti. Buvau atsakingas ir pats prieš save, tačiau ir tikrai nenorėjau nuvilti artimųjų.

– Kada buvo sunkiausia?

– Sunkiausia būdavo per lietų. Nors kai išvažiavau iš Klaipėdos aplenkiau lietaus debesis, bet kelionė buvo ilga, jis vis tiek užklupdavo mane. Kadangi važiavau pasieniu, o ten keliai visai tušti, net nebūdavo kur pasislėpti – jokios pastogės. Vienos audros metu buvau plynuose laukuose, kur augo tik du medžiai. Žinau, kad negalima ir pavojinga stovėti po medžiu perkūnijos metu, bet tada jau buvau pasiruošęs bet kam, net draugams surašęs atsisveikinimo žinutes.

Be visų šitų situacijų nepasakyčiau, kad man buvo sunku. Aišku, skaudėjo kelius, kojas. Bet pusę kelio įveikęs jau neturėjau teisės palūžti.

– O kaip dėl technikos? Ar nesulūžo dviratis?

– Buvau pasiėmęs gal keturias dviračio ratų kameras dėl viso pikto, bet nei vienos nepanaudojau. Mano dviratis – ištikimas draugas. Net pats stebiuosi, kad jis liko visai sveikas ir jam nieko nenutiko nuvažiavus 1397 kilometrus. Žinoma, buvo keli kuriozai. Kelionės pradžioje, kai susidėjęs visus daiktus ant dviračio pradėjau važiuoti, supratau, kad tikrai persistengiau su atsargomis. Tai gerai, kad pasižiūrėjau, kodėl taip įtartinai juda dviratis – vos nepamečiau visos bagažinės. Bet nieko – susivaržiau ir tęsiau kelią.

– Kodėl važiavai vienas?

– Mes nė vienas nežinome savo galimybių. Važiavau vienas dėl to, nes nežinojau, ar aš pajėgsiu atsikelti ir važiuoti, kai kitas žmogus dar pajėgs. Bijojau būti paliktas, bijojau ir kad mano kelionė gali būti pristabdyta dėl kito žmogaus. Būtent dėl to nusprendžiau vykti vienas. Laikas su savimi tikrai išėjo į naudą.

– Kur ilsėjaisi, kaip maitinaisi?

– Kiekvieną dieną stengdavausi susirasti kuo gražesnę vietą palapinei pastatyti. Maitinausi tuo, ką buvau įsidėjęs – užpilamų košių, netgi dešrų turėjau. Žinoma, stengdavausi kartais save palepinti ir nusipirkti kažko skanaus, pvz.: kebabą.

– O kaip su asmens higiena?

– Aš tarnavau kariuomenėje, tad man sunkumų nebuvo. Vanduo dar buvo šaltas visuose telkiniuose, bet apsiprausti jau galėjau. Naudojau šlapias servetėles, kur sustojęs jei turėdavau galimybę irgi apsiprausdavau. Bet užtat pusiaukelėje Vilniuje koks malonumas buvo nueiti į dušą!

– Ar kelionės metu susipažinai su naujais žmonėmis?

– Kaip bebūtų keista, kelionės metu apskritai retai sutikdavau žmonių, beveik visą laiką buvau vienas. Tačiau vieną vakarą susipažinau su žveju, kuris jau savaitę žvejojo prie ežero. Mums abiem buvo gera po tiek vienatvės dienų sutikti žmogų ir gyvai pasišnekučiuoti. Tas vakaras buvo tikrai smagus – pasėdėjom, pažvejojom, pakalbėjom. Bet čia sutiktų žmonių sąrašas baigiasi. Būdavo, kad važiuoji per kokį miestelį – nei vieno žmogaus, nei vienos mašinos. Keistas jausmas.

– Kokie tolimesni tavo kelionių planai?

– Planuoju, bet jau kitiems metams. Labai noriu nuvažiuoti į Lenkiją iki Zakopanės. Todėl ir atidedu kelionę, nes viską noriu tiksliai suplanuoti, būti pasiruošęs. Žinoma, reikia stebėti ir karantino suvaržymus, kad galėčiau grįžti namo.