1991-ųjų metų Sausio 13-osios aidas sekmadienį stabtelėjo Šilutėje, prie Kultūros ir pramogų centro: kaip ir prieš 22 metus, į dangų kilo kaitri laužo liepsna, jaukiai šildydama kuo arčiau ją norinčius apsupti šilutiškius, garavo čia pat verdama sriuba, prie barikadas primenančių įtvirtinimų rikiavosi mūsų kariai, buvę tremtiniai, jaunimas, o autentiškuose kruvinosios nakties garso įrašuose girdėjosi beginklių Lietuvos gynėjų dainos, šūksniai, nustelbiami tankų ir automatų šūvių…
Daugelio šilutiškių atminty niekada neišdils tų Lietuvai lemtingų dienų įvykiai, jausmai, kurie tūkstančius žmonių atvedė savo kūnais uždengti svarbiausius mūsų valstybės objektus, maldomis ir dainomis apginti Lietuvos nepriklausomybę.
Tie jausmai atvedė prie Atminimo laužo ne tik senjorus, vidutinio amžiaus šilutiškius, bet ir gausų būrį jaunimo, kuris prisipažino, kad sunkiai suvokia tokį visos Lietuvos patriotizmo pakilimą, tačiau žino, kad vyresnių brolių ir seserų, tėvų ir senelių dėka dabar gyvena šalyje, netrypiamoje okupantų, turinčioje tarptautinį autoritetą, siekiančioje suvokti ir išnaudoti laisvės ir nepriklausomybės privalumus.
Ruseno 14 žvakučių
1991-ųjų sausio 13-ąją apie 700 žmonių buvo sužeisti, 13 Lietuvos brolių ir viena sesuo už laisvę atidavė savo gyvybes. Dauguma iš jų – nušauti ar pervažiuoti tankų. Jautriai šilutiškių širdis palietė vedėjų primintos žuvusiųjų gyvenimo istorijos.
„Vienam iš žuvusiųjų tiesiog plyšo širdis. Jis paklausė: „Nejaugi jie šaudo į žmones?“,- tarė ir susmuko…“, – pasakojo minėjimą vedę Pirmosios gimnazijos gimnazistai.
14-os žvakių liepsnelės pleveno Klaipėdos apskrities jūrų šaulių trečiosios rinktinės Šilutės aštuntosios šaulių kuopos jaunųjų karių ir Šilutės 305 pėstininkų kuopos karių rankose. Paskui, pagarbiai surikiuotos, iki minėjimo pabaigos degė prie užrašo „Lietuva“.
„Mes – Lietuvos ateitis. Puoselėkime ją. Saugokime taip sunkiai iškovotą laisvę, nepriklausomybę. Jei reikės, apginkime tą mažą žemės lopinėlį, kuris vadinasi – Lietuva.“ – reziumavo renginio vedė
jai gimnazistai Julija, Miranda, Benas, Linas.
Šilutė susiliejo su Lietuva
Rajono merė Daiva Žebelienė, sveikindama minėjimo dalyvius, sakė, kad šį sekmadienį Šilutės krašto žmonės savo mintimis susiliejo su visa Lietuva. „Šiandien čia susirinkusieji atiduoda pagarbą Lietuvos laisvei ir už ją žuvusiesiems. Lietuvos tautos laisvė išpirkta Lietuvos vaikų gyvenimais“, – kalbėjo ji ir pakvietė Sausio įvykių dalyvius ir aukas pagerbti tylos minute.
Nepagražintais 1991-ųjų metų sausio įvykių prisiminimais pasidalino šilutiškis verslininkas ir dainų atlikėjas Adas Nausėda. Jis teigė esantis dėkingas likimui, kad sausio įvykiai leido pažinti save kaip žmogų.
„Visi mes, vyrai, manome esantys, drąsūs, stiprūs. Tūkstantinėje minioje jautėmės saugūs, bet likę keliese tamsiose Vilniaus gatvėse, supratome, kas yra baimė. Mums pasakė bėgti saugoti Ministrų Tarybą. 10-15 vyrų bėgome naktį su Lietuvos vėliavomis ir bijojome net įsivaizduoti, kas bus, jei sutiksime rusų kareivius. Dar niekada gyvenime nebuvau jutęs tokios baimės“, – prisipažino A.Nausėda.
Tačiau begalinis visos Lietuvos žmonių patriotizmas, parama gynėjams, 
kiekvieno jų asmeninė auka kasdien suteikdavo Seimo gynėjams naujų jėgų. „Kartą aštuoniasdešimtmetei močiutei, stovėjusiai minioje prie Seimo, sutriko širdies veikla. Vyrai nunešė ją į autobusą ir stebėdamiesi klausė, kodėl ji čia taip rizikuoja. „Sūneliai, aš daugybę metų už Lietuvą praleidau tremtyje. Ir dabar negaliu jos palikti“, – tokia močiutės nuostata dar labiau sutelkė Seimo gynėjus.
„Taip, mes išsikovojom laisvę, bet ar tikrai viskas yra taip, kaip mes norėjome?“, – retoriškai klausė bardas, atlikęs savo dainą „Pabusk, Lietuva“.
Minėjimo dalyvius karšta arbata ir sausainiais vaišino Kultūros ir pramogų centro darbuotojai, aštrią sriubą išvirė žinomas mūsų krašto kulinaras Jonas Purlys.
Kartu su politinių kalinių ir tremtinių choru „Pamario aidas“ šilutiškiai, susikibę rankomis, dainavo Lietuvai.