Penktadienį atokiame Vainuto seniūnijos Aušbikavio kaime buvo šventė, prilygstanti visos seniūnijos šventei – čia esančiose maro aukų kapinaitėse pagerbtas ryškų pėdsaką visos Lietuvos literatūroje palikusio, jos poezijos pradininku vadinamo Silvestro Teofilio Valiūno atminimas.
Iniciatyvos įamžinti šio plunksnos meistro atminimą ėmęsi Aušbikavio ir greta esančių Gorainių bendruomenių nariai nudirbo didžiulį darbą – per keletą metų jie sutvarkė kapinaites ir pastatė jose vietos meistro Arūno Šimelio sukurtą kryžių, mat yra manoma, jog nuo Raseinių krašto kilęs S.T.Valiūnas yra palaidotas būtent šio kaimo kapinaitėse.
Meistro ieškoti nereikėjo
Vietiniai gyventojai prisimena, jog mintis, kad Aušbikavyje turėtų būti koks nors S.Valiūno atminimą žymintis akcentas kilo prieš gerą dešimtmetį. Tuomet šiose apylinkėse medžiagą savo knygai „Karšuva“ rinko istorikas Vytenis Almonaitis su žmona. Jis ir davė mintį, kad vertėtų kokiu nors ženklu įamžinti šalies poezijos pradininku vadinamo S.T.Valiūno atminimą.
Maro aukų kapinaitės pradėtos tvarkyti prieš kelerius metus, čia dirbo ir vietiniai gyventojai, ir seniūnijos siunčiami darbininkai.
„Kai menkaverčiai medžiai ir krūmai jau buvo pašalinti ir atsivėrė erdvė, pamatėme, kad išties čia prasmingai atrodytų garbaus lietuvio atminimą žymintis ženklas“, – pasakojo Vainuto seniūnas Vitalijus Mockus.
Meistro tokiam darbui irgi toli nesidairyta, o ir kam dairytis, kai tame pačiame kaime gyvena auksinių rankų meistru vadinamas A.Šimelis. Jis pats ir ąžuolą surado, ir įspūdingą kryžių sukūrė. Seniūnijai beliko pasirūpinti tik jį pastatyti.
Parašė ir elegiją skroblynui Aušbikavio girioje
Ant kryžiaus – trys užrašai. „Silvestras Valiūnas 1789 – 1831“, – skelbia vienas jų, „Aušbikavis 2014“, – ilgai primins antrasis. O viduryje jų, iš simbolinės atverstos knygos lapų skaitome paties poeto eiles: „Skroblų giraitė! Jauki nuošalybė! Nerandu kitur laimės tik tavo prieglobsty…“.
Simboliška, kad atminimo ženklas poetui išdygo kaip tik šiemet, kuomet minimos jo gimimo 225-osios metinės.
S.Valiūno asmenybę ir gyvenimą pristatė pagrindinės įamžinimo ir renginio organizatorės, Aušbikavio ir Gorainių seniūnaitės Veronika Tverskienė ir Salomėja Pakalnienė. Jos pasakojo, jog iš Raseinių krašto kilęs poetas į šias apylinkes atvyko 1812 m., baigęs Vilniaus vyriausiąją dvasinę seminariją ir jau dalyvavęs nesėkmingame Napoleono kariuomenės lietuviško pulko karo žygyje į rytus.
Grįžęs į Žemaitiją, apsigyveno Aušbikavyje ir įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. Bendravo su Dionizu Poška.
Šalinęsis žmonių ir patyręs skurdą poetas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo 1831 m. sukilimo metu. Manoma, kad palaidotas jis šiose maro aukų kapinaitėse.
S.T.Valiūnas rašė lietuvių ir lenkų kalbomis, tad tarp išlikusių jo kūrinių – ir elegija lenkų kalba „Skroblynas Aušbikavio girioje“, prasidedanti žodžiais, kurie ir išraižyti jo atminimui skirtame kryžiuje.
Vietiniai pritarė seniūno minčiai
Į kryžiaus pašventinimo renginį susirinko gausus vietos ir aplinkinių kaimų gyventojų būrys, atvyko bene visų seniūnijos mokyklų mokiniai.
Seniūnas V.Mockus išreiškė viltį, kad ši diena galbūt taps gražia tradicija – kasmetinio vietinių susibūrimo pabendrauti diena. Jis dėkojo V.Tverskienei ir S.Pakalnienei, kuri, anot seniūno, turi tiek idėjų, kad „dieną ir naktį skambina ir nervus gadina“.
Seniūno padėkos žodis buvo skirtas ir kapinaitėse dirbusiems žmonėms, A.Šimeliui, Romai ir Edmundui Bitkeriams, Aušrai ir Robertui Tverskiams, Dangirai ir Sauliui Montvilams, Verutei ir Kaziui Kavaliauskams.
Vainuto klebonas Dainoras Židackas pasidžiaugė, kad tądien pagerbiamas žmogus, palikęs gilų pėdsaką žemėje. O tokia šventė, klebono nuomone, rodo ir visų mūsų gyvenimo prasmę, matydami tuos pėdsakus ir mes stengiamės gyventi taip, kad po savęs juos paliktume.
Klebono vedamas „Tėve mūsų…“ bei gorainiškio Kazio Budriaus ir jo birbynei pritariančių moterų atliekama „Lietuva brangi…“ tądien skambėjo ir kitoms čia palaidotoms maro aukoms. Nepaisydamos kaitrios saulės, greta kapinaičių sukosi Vainuto gimnazistų poros.
O kaimynai dar ilgai nesiskirstė, taip tarsi patvirtindami seniūno priesaką – čia burtis pabendrauti.