Kartais atrodo, kad visas gyvenimas – vien šventės… Vienos pralekia, žiūrėk jau kitų sulaukiame. Dar nenuvytusios Tėvo dienos gėlės ir šventės jaudulys širdyje, gamtos žydėjime, kvapų ir žodžių siautulyje tik ką nuvilnijęs Poezijos pavasaris, o švėkšniškiai ir svečiai susitinka šventės išvakarėse. Organizatoriai kviečia švęsti gimnazijos 100-metį.
Švėkšnos bibliotekininkė Danutė Litvinienė, susitikimo su teisininku, kino, televizijos ir teatro aktoriumi, režisieriumi, diplomatu, fotografu, tapytoju, filosofu – legendiniu Juozu Budraičiu, pasidžiaugė, kad susitikime dalyvauja ir J. Budraičio klasės draugai, buvę Švėkšnos mokyklos 31-osios laidos abiturientai, atvykę iš įvairių Lietuvos vietų. Renginio vairą bibliotekininkė patikėjo švėkšniškei poetei ir prozininkei, Kaimo rašytojų sąjungos narei Violetai Astrauskienei, kuri kartu su svečiu leidosi į literatūrinių improvizacijų jūrą. Juozo pasakojimą keitė klausimai, Violetos skaitomi poezijos posmai.
Kartu su svečiu leiskimės į literatūrines improvizacijas su prisiminimais, poezija, klausimais ir atsakymais.
Apie mokytojus, kurių nepamiršta
J. Budraitis 1955-aisiais, kartu su tėvais, broliais ir seserimis iš Klaipėdos atvyko gyventi į Švėkšną. Čia gyvenant, besimokant gražiausi ir įsimintiniausi metai prabėgo su visomis paaugliškomis išdaigomis ir svajonėmis. Čia formavosi charakteris, čia kūrė gyvenimo planus, puoselėjo slaptą norą tapti chirurgu. Buvo net nusipirkęs visokiausių medicininių knygų. Jas skaitydamas „nusistatinėjo“ sau ligų diagnozes, o jas nusistatęs „pradėjo sirgti“ visomis ligomis…
Kartą mamai pritrūkus kantrybės, visos knygos buvo išmestos, taip ir baigėsi Juozelio, pasak mamos, paties „diagnozuotos“ ligos.
Nepamirštamus savo mokytojus Juozas turi tris. Lietuvių kalbos mokytoją Iliarą Černiauskienę, paskatinusią kurti eilėraščius, kuriuos prieš daug metų paslėpė už atkaltės sofoje. Kur ta sofa dabar, nežinantis. Gal dar kur tebestovi kartu su jo rašytais eilėraščiais?.. Matematikas mokytojas Petras Čeliauskas, su kuriuo iki šiol susiskambina telefonu ir maloniai pasikalba, ir iškilusis gamtininkas Benediktas Gaižauskas. Šie trys mokytojai, buvę kelrodžiai, po tėvų svarbiausi jo gyvenime Švėkšnoje.
Buvo daug visokių aplinkybių, dėl kurių J. Budraitis vidurinės mokyklos Švėkšnoje nebaigė. Jausdamas, kad čionykštė erdvė per ankšta, sugalvojo ir su bičiuliu išvyko į Kazachstaną, plėšinių įsisavinimą. Grįžo subrendęs, stilingai apsirengęs.
Apie meilę
Gyvenimo kelias, nepatyrus besąlygiškos tėvų meilės, blankus. Ir tądien iš Juozo prisiminimų buvo galima aiškiai suprasti, kad jis, žvelgdamas į vaikystę, jautėsi laimingas, nes tėtis jį ypatingai mylėjo. Penki Budraičių vaikai visada į tėvelius kreipėsi „jūs“. Juozas net nežinantis kas tai įkvėpė, bet ta pagarba ir meilė tėvams buvo begalinė. Neapsiversdavo liežuvis sakyti „tu“, kaip neapsiversdavo liežuvis nusikeikti.
Jaunystėje meilė – tai sparnai ir polėkis. Juozas prisimena ir pirmąją gyvenimo meilę Švėkšnoje, kurią dabar nebijąs viešai įvardinti. Tai mokytojo P. Lukočiaus duktė Gražina, kurios dėl savo kuklumo, net nedrįso užkalbinti… Pasakojo apie meilę teatrui, kinui, kelionėms, savo sutuoktinei ir vaikams. Aišku viena, viskam meilės užteko. Visų jausmų šaltinis gyvenime yra meilė apskritai, meilė pačiam sau ir meilė mus supančiam pasauliui.
Aprie tylą, šešėlius, gyvenimo baletą
Kuriami ar sukurti Juozo personažai, žvelgia į mus ne tik iš kino juostos, teatro scenos, bet ir iš fotografijų. Reikia ištyrinėti žmonių likimus, kad subtiliai ir profesionaliai gebėtum juos perteikti. Smalsu sužinoti iš kur ir kada į jo gyvenimą atėjo fotografija? „Man patinka namuose sėdėti patamsyje, neįjungiant šviesos, ir žiūrėti, kaip pradeda švisti, kaip išnyra stalo kampas: iš pradžių vos vos, o po to vis daugiau ir daugiau. Tarsi iš naujo gimsti. Mes kažkur skubame, ir viskas praeina pro šalį. Per šurmulį nematome tikrojo gyvenimo.“ – J. Budraitis. Štai, ir atsakymas!
Pirmoji pažintis su fotografija Švėkšnoje, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate pas fotografą Antaną Pelikšą, kurį vyresnioji švėkšniškių karta dar atsimena. Vėliau, tarnaujant tarybinėje armijoje įsigytas fotoaparatas „Zenit“. Fotografuota kareivinėse, vėliau, studijuojant, studentų bendrabutyje. Fotografija nepasidarė būtinybe, bet buvo kaip žmogaus slampinėtojo fiksavimas visko, kas įdomaus akiai užkliūna.
Taip ir slankiojo su fotoaparatu kaip žmogus ieškantis savo tėvynės. Tėvynės, kuri buvo melioracijos nušluota nuo žemės paviršiaus gimtinėje, gyvenant Klaipėdoje taip pat nespėjo nufotografuoti savo namo. Dabar vietoj jo pastatytas uosto klubas. Juozas jaučiasi taip, lyg neturintis savo lizdo, nei gimtinėje, nei kur augo, o ir Švėkšnoje viskas jau ne jo… Truputį apleista, kaip pastebi, todėl nelabai nori čia lankytis. Faktiškai atsirado viena vieta – Vilnius, kuris ir tapo pagrindiniais Juozo namais. Vilniuje susirado daug peno fotografavimui, piešimui, tapymui.
Didžiulis gyvenimo atradimas buvo kino režisierius, dramaturgas Vytautas Žalakevičius, šalia kurio norėjosi būti, jį stebėti, klausytis, kalbėti. Juozas suvokė, kad jį domina ne pats kinas, o tiesiog žmogus, kuris kūrė kiną, žmogus, kuris Juozo asmenybei daro ypatingą poveikį.
Palinkėjimai
Geriausiai gyvenimas panaudojamas, jei skiriamas tam, kas išlieka ilgiau, negu nugyventas laikas. Neabejotinai Juozo veikla, įprasminta kine, teatre, nuotraukose, knygose išliks ne vienai kartai. Juozas įvardija bent dešimt filmų, iš visų, kuriuose per gyvenimą filmavosi, kurie vertinami labai gerai, kuriais pats didžiuojasi. „Gyvenime žmogus toks, kaip paukščiukas – straksi, laksto, dairosi – ir turėtų būti. O mes dažnai norime daug: namų, mašinų, baldų, turtų. Kai galiausiai prieiname prie gyvenimo pabaigos, suvokiame, kad to nieko nereikia. Lieki vienas, kaip tas paukščiukas, kuriam nei rietenos, nei turtas, nei prarastas laikas neegzistuoja. Skirkime savo gyvenimus ir laiką, žmogui, draugui, mylimoms akims. Kalbėkime, bendraukime, gyvenkime bendravimo džiaugsme“, – tai vis svečio pasvarstymai apie žmogiškąją būtį.
Juozas linkėjo švėkšniškiams skaityti knygas. Skaitymas – didelis penas žmogui. Linkėjo įleisti į savo širdis Biliūno Joniuką, kad suprasti dvasinį grožį. Būt sveikiems, gimdyti vaikus Lietuvai.
Susitikimą vainikavo gėlės, padėkos žodžiai, Juozo rašomos dedikacijos knygose ir tikėjimas, kad Švėkšnoje jis tikrai dar apsilankys.