Literatūriniai pusryčiautojai susirinko ten, „…kur vėjas parko medžius bučiuoja“

Neatskiriama Švėkšnos Dvaro šventės dalimi tapo literatūriniai pusryčiai. Šiemet išsiilgusieji gyvos kūrybos ir gyvo susitikimo su kūrėjais pakviesti kartu „papusryčiauti“ penktąjį kartą.
Į tradicinius literatūrinius pusryčius susirinko tie, kas ištroško poezijos, muzikos ir piešinio.

Renginio sumanytoja, švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ pirmininkė Violeta Astrauskienė jau daug metų bičiuliaujasi su Švėkšnos biblioteka, kartu organizuoja įvairius kultūros renginius, o bendru kūrybiniu produktu džiaugiasi ne tik švėkšniškiai, bet ir svečiai.

Literatūriniai pusryčiai skirti ieškoti ir rasti įvairias literatūros pateikimo formas, aktualizuoti ir kūrybiškai priartinti autorius prie šių dienų kultūros. Renginio metu „gardžiuojamasi“ skaitoma poezija, muzika, paroda, o prie arbatos puodelio mielai pasibičiuliaujama, aptariamas renginys, gimsta naujos idėjos, užsimezga pažintys.

Prieš klausytojus stojo trys moterys gyvenančios kūryboje: žodžio, muzikos ir piešimo improvizacijoje. Visos trys skirtingos, bet kartu tokios panašios, kad net mažiausio nusistebėjimo nekelia, kodėl gyvenimo vieškeliai visas tris atvedė čia – į Švėkšnos bibliotekos literatūrinius pusryčius „…kur vėjas parko medžius bučiuoja!“

Penktuosiuose literatūriniuose pusryčiuose karaliavo mintis, virtusi į muziką, poeziją ir parodos atidarymą.

Glamonėjo muzika

Pirmoji viešnia – Tatjana Petravičienė, kurią daugelis pažįsta kaip architektę. Kukli, maloni moteris, bet tai tik išorė, vidus kalba daugiau. Tatjana į Šilutę prieš daugelį metų atvyko iš Vidurinės Azijos, Alma Atos ir čia prigijo, įleido tvirtas šaknis. Tatjana fotografuoja, kuria muziką ir ją atlieka, piešia. Fotografuoti įkvepia krašto gamta. Pasak Tatjanos, impulsas kyla siekiant pagauti „pasaulio mirksnį“, kad jis nedingtų nebūtyje. Muzika – neatsiejama Tatjanos gyvenimo draugė, lydinti nuo vaikystės. Jos tėtis – kompozitorius, todėl nuo basakojės vaikystės regėjo dukrą muzikoje, prusino koncertuose, lenkė prie rojalio. Muzikos mokyklą ji baigė, bet rinktis muzikės kelio nepanoro. Mieliau piešė tyloje. Tebepiešia iki šiol. Muzikos niekada neapleido. Ji kaip meditacija ir malda, padedanti pajusti Pasaulio džiaugsmą, giedrą meilę, ramų beribį gėrį. Anot jos, kartais tik melodija ateina, o kartais pirma žodžiai, o sykiais melodiją lydi žodžiai. Svarbu suspėti užrašyti.

Visus tądien išglamonėjo Tatjanos atliekama muzika ir švelnus dainavimas, o kai kas ir ašarą vos sulaikė. Atlikėja vienaip ar kitaip palietė kiekvieno širdį.

Abejingų nepaliko poezija

Antroji viešnia Laura Lu – talentinga asmenybė, ryški moteri, gimusi Plungės rajone, gyvenanti Telšiuose. Nuo mokyklos laikų žengianti kūrybos keliu, kuri į jos gyvenimą atėjo natūraliai, organiškai, be jokio ypatingo nušvitimo. Kurti pradėjo būdama 13-os. Į Telšius atvyko, kai įstojo į Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą – muzikos pedagogiką. Studijų metus praleido menu ir menininkais alsavusiame mieste, o tai įmynė ryškų pėdsaką jos gyvenime. Po to mokėsi Klaipėdos universitete, bet vėl sugrįžo į Telšius. Šiuo metu Laura – profesionali gidė, mylinti ir besidžiaugianti savo darbu.

Jeigu Tatjanos draugė nuo mažumės buvo muzika, tai Laura savo gyvenimo drauge pasirinko knygą ir kaip ji sako, beprotiškai daug skaitė ir tebeskaito. Tikriausiai dėl to į jos gyvenimą atėjo kūryba – ketureiliai. Natūralu, kad bręstant eilėdara kito, keitėsi eilėraščio struktūra. Poezijai kurti reikalingas įkvėpimas. Laura tikina, kad jis ateina nelauktai, kai tarsi iš nieko pradeda gelti paširdžius, ir ta vidinė gėla, kaupusis ilgesnį laiką, išsilieja popieriuje raidėmis. Apie ką? To niekada iš anksto ji nežino…

Dar viena aistra – fotografija. Iš tiesų, šiandien nėra žmogaus, kuris nefotografuotų išmaniuoju telefonu, bet nuotrauka nuotraukai nelygu. Manoma, kad geras fotografas – menininkas ir degtukų dėžute nufotografuotų neįkainojamą kadrą… Iš Lauros nuotraukų supranti, kad ji – tikras gamtos vaikas, prakalbinantis medžius, nuglostantis akmenis, pamyluojantis debesis ir vis kuo nors nustebinantis.

Trys kūrėjos – (iš kairės) Tatjana, Laura ir Violeta.

Dar vienas talentas – piešiniai ant šilko. Bet grįžkime prie poezijos. 2017 m. pabaigoje išleido eilėraščių knygą „Votai“. Įdomus, intriguojantis pavadinimas. Votas – tai auka, noras, pažadas, tikinčių žmonių kabinamas koks nors daiktas ant šventų paveikslų, skulptūrų, taip išreiškiant padėką už patirtas ar geidžiamas malones, maldas. Dažniausiai votai yra žmogaus kūno dalių – akies, širdies, rankos, kojos – pavidalo dirbiniai iš tauriųjų metalų.

Kodėl votai? Laurai Lu – tai mintys apie supančią aplinką, reiškinius, būtį ir žmogaus jausenas joje. Užburianti Lauros Lu poezija abejingų nepaliko. Neįmantri, skaidri, lengvai suprantamos metaforos ir mintys kiekvienam klausančiam. Keletą savo poezijos knygelių padovanojo Švėkšnos bibliotekos skaitytojams.

Paskata parodai tapo… karantinas

Švėkšniškiams gerai pažįstama tautodailininkė Violeta Astrauskienė, kurios pristatinėti tikrai nereikia, sakė, kad paskata sukurti grafikos darbų ciklą „Zodiako ženklai“ buvo karantinas. Parodos atidarymą ji pradėjo tekstu „Karantino nuotrupos…“

„Gyvenimo laikas sustojo, įvyko kažkas nenusakomo, nepatirto. Sunku pirmąją savaitę, pirmąjį mėnesį, o po to pripranti. Nuo ryto iki vakaro gyvenimo džiaugsmą ryjantis karantino gaivalas. Nekenčiu…

Klijuoju mintis lyg popieriaus lapelius – vieną ant kito, kurie per visą tą beprotybės laiką persimaino, kiek pasikeičia, pagelsta. Ir ateina žinojimas, kad tik tuomet kai užčiuopsiu tą saldų laisvės skonį, visa jėga pajusiu, kad džiaugsmas ir gerumas yra mūsų žvilgsniuose, veiduose be kaukių, ištartuose žodžiuose, meilės kupinose širdyse ir mūsų bendrystėje!

Užsisvajojau… Pagalvojau, gal būtų visai įdomu ištirpti, kažkur trumpam pranykti, o paskui imti staiga ir vėl atsirasti savo kūne sužinant, kiek aš svarbi kolegoms, draugams, vaikams, pažįstamiems. Būtų įdomu sužinoti, kiek per šį nugyventą gyvenimą užsitarnavau, pavyzdžiui, išganymo procentų – Dievui, Šefui, Mylimajam, Draugui, Kaimynui – tik suvokiu, kad niekada niekas nepasakys tiesos. Bet kuriuo atveju jie bijos savęs, gal ir manęs, o ši mintis tik mano fantazijos, todėl visas sąskaitas su savimi tenka suvedinėti pačiai… Sudėtinga.

…sustoję laikas kapsi, alsuoja savo ritmu, o aš, laikina viešnia laike, laukiu beprotybės pabaigos.“
Taip per gerą mėnesį sukurtas dvylikos Zodiako ženklų grafikos piešinių ciklas. Pirmoji paroda surengta Inkaklių bibliotekoje, bet dėl ribojimų neteko gyvai pabendrauti su lankytojais. „Galiu pasidžiaugti, kad šiandien mano gimtojoje Švėkšnoje, vyksta pirmas, gyvas parodos atidarymas“, – tikino autorė.

Nė viena šventė neįvyksta be rėmėjų. Šįkart literatūrinius pusryčius finansiškai parėmė švėkšniškiai Žygimantas Kurlianskas ir Zigmantas Merliūnas, gėlių puokštėmis ir suvenyrais – Jolanta Paldauskienė, muzikos instrumentu Žibutė Sukackienė, suvenyrais tautodailininkė Violeta Astrauskienė, leidiniais apie Švėkšną švėkšniškių draugija „Tėviškė“, kulinarinio paveldo produktais – Ingrita Riterienė.

Po renginio bibliotekininkės Danutė Litvinienė ir Danutė Šneideraitienė visus pakvietė prie vaišių stalo.