„Jau saulelė atkopusi iš žiemos miego mūsų senelį parką paragino keltis, visokias žoleles, gėleles ir paukštelius pažadindama. Tad sveiks, sveteli, į pavasarinius literatūrinius skaitymus atvykęs! Sveiks, žmogau, daug minėtinų pavasario švenčių sulaukęs. Glėbį malonybių – GARSĄ, ŽODĮ IR VAIZDĄ – jums šiandien dovanoti ketinam. Tegul DONELAITIŠKA šviesa veržiasi ir sklinda po mūsų visų širdis!“
Taip Švėkšniškių draugija „Tėviškė“ pirmąjį gegužės šeštadienį pakvietė visus į susitikimą su būrų draugu Kristijonu Donelaičiu, į pasimatymą su garsu, žodžiu ir vaizdu. Renginį elegantiškai vedė iniciatorė, draugijos „Tėviškė“ valdybos narė Violeta Astrauskienė, pasveikinusi svečius prakalba pagal K.Donelaitį.
„Mažoji Lietuva vadinama mūsų literatūros lopšiu. 1547 m. čia pasirodė pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmusa prasti žadei“, kiek vėliau – pirmas lietuviškas Biblijos vertimas, Kristijonas Donelaitis XVIII a. 7-8 dešimtmetyje parašė „Metus“ – pirmąjį lietuvišką grožinį kūrinį, Danielius Kleinas – pirmąją lietuvių kalbos gramatiką (1653 m.). Reikšmingų kūrinių sąrašą galėtume tęsti ir jis būtų gana ilgas. K.Donelaičio žodis nepaseno, jo dvasia gyva.
K.Donelaitis – mūsų Homeras – toks didis, kad jo šviesa, atsklindanti iš tolimos praeities, ne tik neblėsta, bet vis ryškiau žėruoja. Kiekviena karta, kiekvienas žmogus jį atranda vis iš naujo. Jeigu švenčiame K.Donelaičio gimimo 300 metų jubiliejų, vadinasi, yra vertybių, kurios amžinos, kurios nesensta“, – tokias mintis literatūrinių skaitymų sumanytoja Violeta išsakė svečiams.
K.Donelaičio „Metai“ prabilo į klausytojus Los Andželo Amerikos lietuvių dramos sambūrio režisieriaus Algimanto Žemaitaičio balsu. Violeta pasakojo, kad renginio scenarijus buvo aptartas praėjusią vasarą, o susitikimo vieta, data derinta susirašinėjant.
A.Žemaitaitis, gimęs Kudirkos Naumiestyje, dar vaikas buvo likimo nuvestas į Vakarus. Teatro meną studijavo ir baigė JAV Konektikuto valstijos universitete. Teatre kaip aktorius ir režisierius dirbo Niujorke, Čikagoje, Los Andžele, Konektikuto ir Ohajo valstijose. Į žmonos Audronės tėviškę Švėkšnoje atvyko jau antrą kartą. Be Švėkšnos, A.Žemaitaitis lankėsi Kauno Menininkų namuose ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Žavi puikus ir išraiškingas teatralo balsas. „Rudens gėrybių“ ir „Pavasario linksmybių“ ištraukas jis skaitė žaismingai, spalvingai, su ypatinga šiluma. Gera buvo klausytis B.Brazdžionio, S.Santvaro, A.Gustaičio, L.Andriekaus, J.Aisčio, F.Kiršos, S.Nėries eilių, kai kurias prisiminus tyliai deklamuoti kartu. Kaip reikia lietaus išdžiūvusiai pavasario žemei, taip dvasiai reikia eilėraščio čiurlenimo – iš sielos į sielą.
„Pasivožyjom“ ir švėkšniškių eilėmis apie Švėkšną. A.Žemaitaitis atsivertė 2009 m. išleistą eilėraščių rinktinę „Švėkšnos lyra“, ir suskambo P.Jaso, B.Rupainienės, B.Lengvinienės, A.Rupainio, Č.Rudienės, R.Kundrotaitės, M.Gudo, A.Žemaitytės, O.Žemaitytės, P.Stirbio, P.Jurjono, P.Čeliausko, V.Astrauskienės lyrika. Klausytojai dosniai dėkojo plojimais, o Violeta Astrauskienė įteikė simboliais ištapytą paveikslą „Metai“ pagal K. Donelaitį.
K.Donelaitis – įvairiabriaunė, įvairialypė asmenybė: mokytojas, kunigas, sodininkas, poetas poliglotas, išradėjas – gyvas kūrėjas. Donelaitis verčia branginti pasaulį ir save pačius, mūsų būtis yra vertybė, visa ko pamatas, Dievo tvarka. Mintimis kas yra Donelaitis mūsų gyvenime, kokios praėjusio ir dabartinio laiko sąsajos tarp donelaitiškos ir mūsų dabartinės epochos pasidalijo kunigas Mindaugas Žilinskis, Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis.
Vyko smagi „blic“ viktorina pagal Donelaičio „Metų“ žodyną. Kas įspėjo, gavo dovanų mini knygelę su „Metų“ iliustracijomis. Na, o šmaikščiai tariamus kuršolę (šaltibarščiai) ir šlapjurgį (tinginį) tikrai įterpsime į kasdienę mūsų kalbą. Verta pasimokyti žodingumo iš K.Donelaičio.
Fleitos melodija literatūrinį kalbėjimą vingriai apipynė jaunoji gimnazistė Karolina Pūkytė. Spalvų spindesiu ir gelme įtraukė Violetos Astrauskienės tapybos paroda „Minčių ženklai“. Paveikslai priminė spalvotus vitražus, gyvenimo spalvų dėliones, kur kiekviena turi savo vietą, o visos kartu suskamba ir groja vieną melodiją Donelaičiui – jo ir mūsų metams.
Visi susibūrę parašėme ir pasirašėme laišką garbingajam klasikui, svajingai žvelgiančiam į šį laikmetį ir jo žmones iš portreto. Pagalvojau, įdomu, ką Donelaitis parašytų apie mus šiandien. Žinau viena, kad palaimintų mūsų būtį kaip ir pridera geram kunigui, tardamas „Sveiks, dieve duok! Sulauk dar daug pavasario švenčių irgi, sulaukęs jas, vis sveiks ir drūts pasilinksmink. Taip dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin“.