Nebūtina lankyti liaudies šokių kolektyvą, jeigu nori pamatyti nemažai pasaulio šalių – tai įrodo šilutiškis, jau paskutiniame bakalauro kurse Kaune studijuojantis Evaldas ČIAKAS. Pasirinkęs studijuoti tai, kas labiausiai patinka, – informatiką, vaikinas dabar skina laurus šioje srityje ir džiaugiasi galėdamas dėl savo pomėgio keliauti, išvysti rusų, serbų ir kitų tautybių žmonių gyvenimus, tradicijas.
Abejonių dėl pasirinktos profesijos nėra – čia jis jaučiasi savose vėžėse. Juo labiau kad sujungus jėgas su dar dviem studijų bičiuliais, pernai pavyko pakeisti Lietuvos istoriją informatikos srityje: Evaldas kartu su kitais Kauno technologijos universiteto studentų komandos nariais stojo į kovą su 30 tūkstančių geriausių pasaulio informatikos studentų, ir pirmą kartą nuo 1997 m. Lietuvos komanda pateko į pasaulinio sportinio komandinio programavimo konkurso finalą.
Šįmet šilutiškio ir jo draugų loginis mąstymas vėl atvedė į šio konkurso finalą. Vaikinai neslepia norintys pakilti dar aukščiau nei pernai. Be to, pagal taisykles, dalyvauti šiame pasaulinio konkurso finale kiekvienas dalyvis gali tik du kartus.
Informatikų šeima
Evaldas kompiuterinių technologijų pasauliu susidomėjo dar prieš mokyklą – jau mažas gilinosi į kompiuterinius žaidimus. Mama nedraudė domėtis šia sritimi – priešingai nei daugumoje šeimų, ji nepyko, kad sūnus daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Mat Evaldo mama – taip pat informatikė ir juokdamasi pripažįsta, kad ir pati nuo kompiuterio nesitraukia, kaip ir Evaldas.
Nuo žaidimų link programų kūrimo jaunuolį paviliojo pusbrolis. Mokykloje pradėjęs mokytis informatiką, papasakojo giminaičiui savo įspūdžius. Įspūdžiai buvo tokie stiprūs, kad Evaldas internete tuoj susirado lietuvišką knygą apie programavimą ir pradėjo savarankiškai gilintis į tai. Įgijęs žinių, vaikinas jau 11 klasėje sukūrė kompiuterinį žaidimą „Gravity Master“, kuris ir dabar jam neša pelną.
„Jau atsibodęs man tas žaidimas – pats tikrai nebežaidžiu. Tačiau kitiems, rodos, jis patinka. „Youtube“ svetainėje yra žaidimo mėgėjų įkeltų filmukų, kaip tam tikrus lygius praeiti – reiškia, žmonės domisi mano kūriniu. Planuoju sukurti atnaujintą šio žaidimo versiją“, – apie „Gravity Master“ populiarumą sprendžia Evaldas.
Taip pat žaidimas tapo mokomąja medžiaga kitiems mokiniams, studentams – jo kūrimas įtrauktas į Vydūno gimnazijos informatikos mokytojos ekspertės Tatjanos Balvočienės parengtą informatikos vadovėlį.
Tad E.Čiakui baigiant Vydūno gimnaziją, abejonių dėl studijų pasirinkimo nebuvo. Vaikinas buvo pagerbtas Šilutės rajono savivaldybėje kaip vienas geriausių rajono abiturientų ir gavo 2 vardinius kvietimus studijuoti – iš Kauno technologijos ir Vytauto Didžiojo universitetų.
Tereikėjo tik apsispręsti, kurio universiteto pasiūlymą priimti, ir gyvenimo pirštas bedė į KTU.
Pasiekė tai, ko kiti neįstengė 15 metų
Čia Evaldas sutiko du vaikinus – Karolį Kusą ir Vincentą Mulevičių, kurie taip pat visa širdimi buvo atsidavę informatikai. Suvieniję jėgas bičiuliai netgi pakeitė Lietuvos istoriją informatikos srityje.
Nuo 1977 m. vyksta Pasaulio studentų komandinio programavimo varžybų ACM ICPC (Association for Computing Machinery International Collegiate Programming Contest) konkursas, o nuo 1997 m. savo jėgas čia bandydavo ir Lietuva. Tačiau finalo lietuviai taip ir nebuvo pasiekę. Situacija pasikeitė pernai – trijų jaunųjų programuotojų suburta komanda „KTU1“ pernai iškovojo kelialapį į Sankt Peterburge vykusį pasaulinio konkurso finalą.
Šį rudenį „KTU1“ komandoje vietoje V.Mulevičiaus savo jėgas bandė Vilnius Pranckaitis. Komanda ir vėl sėkmingai pasirodė pusfinalyje ir šių metų vasarą finale rungsis dar kartą. Tad šilutiškio ir jo draugų komanda antrą kartą iš eilės pasiekė tai, ko kiti neįstengė padaryti 15 metų!
„Kurgi jūsų komandos stiprybės paslaptis?“, – klausiame.
„Tiesiog pasauliniam konkursui reikia itin daug ruoštis. Internete yra sukurti specialūs puslapiai, kur galima spręsti uždavinius, panašius į konkurse pateikiamus. Praktikuojamės, sprendžiame kartu, aiškinamės, netinginiaujame“, – aiškina į pasaulines aukštumas taikantis programuotojas iš Šilutės.
Aplenkė 91 šalį
Stipriausiais varžovais programuotojų konkursuose Evaldas laiko rusus, pastaruoju metu vis laiminčius pasaulinį finalą.
Nors vaikinas mokėsi ir labiausiai gilinosi į anglų kalbą, kuri reikalinga informatikai, tačiau netikėtai vis dažniau konkursuose prireikia rusų kalbos žinių.
Pasaulinis konkursas vyko keliais etapais: susirungti ketvirtfinalyje į Minską vyko Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir Kaliningrado srities komandos. Tuomet užduotimis įvertinus, kurie stipriausi, apie 10 komandų pateko į pusfinalį. Pusfinalis, kaip ir finalas, vyko Sankt Peterburge.
Po atrankinių rungtynių, ketvirtfinalių ir pusfinalių finalą pasiekė 120 komandų.
Iš pradžių varžybose dalyvavo apie 2300 universitetų iš 91 valstybės. Iš viso rungėsi apie 30 tūkstančių geriausių pasaulio informatikos studentų.
Lietuviai tuomet užėmė garbingą vietą: nugalėję 29 479 studentus iš 2 322 universitetų, pelnė 83-ąją vietą.
Beje, pusfinalyje nemažai atkrito kitų valstybių to paties universiteto komandų – mat dalyvauti važiavo kelios, o finale gali varžytis tik viena vieno universiteto komanda. Yra ir kita svarbi taisyklė – nesvarbu, kokią vietą komanda užėmė šiame pasauliniame konkurse, jame dalyvauti galima tik du kartus.
Konkurso uždavinių pagrindas – tam tikrai idėjai sugalvoti algoritmą ir jį užrašyti. Pasak Evaldo, pateiktų duomenų kiekis būna labai didelis, todėl programuotojams reikia ieškoti kuo optimalesnio sprendimo. Komanda gauna vieną kompiuterį, kuo greičiau sukuria algoritmą ir siunčia jį į sistemą. Ilgai laukti nereikia – dalyviai tuoj gauna atsakymą, ar jų programa buvo teisinga. Jeigu sukurtas algoritmas netinka, galima ieškoti klaidų, kol kiti dar sprendžia, ir siųsti į sistemą dar kartą.
Programavimas – tarsi sportas
Rudenį Evaldas su komanda grįžo iš kito – „Microsoft“ bendrovės organizuoto konkurso Serbijoje. Kad patektų į jį, dalyvavo internetinėje atrankoje. Konkurso finale susitiko 10 universitetų komandų.
„Daugiausia komandų buvo iš Serbijos, aplinkinių Balkanų šalių, tik mes vieninteliai atvažiavome iš taip toli – Lietuvos. Pasirodo, važiavome ne veltui – užėmėme antrąją vietą.
Tai buvo kitokio stiliaus konkursas: pasauliniai vyksta 5 valandas, o šis truko net 24 valandas! Visko tuomet buvo“, – prisiminęs išgertų energinių gėrimų kiekius juokiasi Evaldas.
Šio konkurso ne tik trukmė, bet ir užduotys nuo pasaulinio skyrėsi – reikėjo ne algoritmus teisingus sukurti, o gauti kuo teisingesnį rezultatą.
Evaldas, nuo pirmos klasės dalyvaujantis įvairiuose konkursuose – pradedant „Kengūra“, „Bebras“, o dabar baigiant pasauliniais sportinio programavimo konkursais, net neslepia, kad yra azartiškas žmogus ir mėgsta savo jėgas palyginti su kitais pasaulio jaunuoliais. Juo labiau kad konkursų dėka studentas gali pamatyti pasaulio: vasarą sportinio programavimo pasaulinis konkursas vyks Jekaterinburge, o sausio mėnesio pabaigoje jaunieji programuotojai rinksis treniruotis finalui stovykloje Petrozavodske.
Varžybos būna sudėtingos, nes kiekvieną kartą tenka susirungti su geriausiais jaunaisiais programuotojais. Pasaulinis konkursas ne veltui vadinamas sportiniu: pasak Evaldo, programavimas – tarsi sportas, kuriam turi nuolat treniruotis, spręsti uždavinius, palaikyti formą ir ją tobulinti.
Dabar E.Čiakas kremta jau 4-ąjį bakalauro kursą, ir prisipažįsta, kad apie magistro mokslus dar nemąstantis. „Dabar labiau norisi dirbti“, – dalijasi savo ateities planais studentas.
Paprašytas apibūdinti programuotoją, jo charakterį, Evaldas nedaugžodžiauja: „Programuotojui nuolat reikia būti įjungus loginį mąstymą ir daug dirbti“.