Lyderių patirtis: skatinant lygybę sunkiausia keisti požiūrį

Lietuvos regbio federacijos generalinė sekretorė Austėja Minkevičiūtė šia tema turi ką pasakyti, nes užsiima sportu, kuris stereotipiškai dar laikomas vyrišku, vadovauja vyrams ir, kelerius metus gyvenusi bei sportavusi Airijoje, gali palyginti požiūrius ten ir čia.

K. Štreimikio nuotr./ Austėja Minkevičiūtė.

Kadangi Lietuvoje yra mažiau regbį žaidžiančių moterų, o ir pasiekimai nėra tokie aukšti kaip Airijoje, bendruomenės dėmesio sulaukiame mažiau. Tačiau požiūris, kad moters vieta virtuvėje, blėsta ir pas mus. Smagu, kad Lietuvos regbio čempionatuose gali dalyvauti mišrios merginų ir vaikinų komandos, džiugina tendencija, kad regbis jau matomas kaip bendras sportas“, – sako A.Minkevičiūtė.

Ji pernai buvo viena Jungtinių Tautų iniciatyvos „HeForShe“, prie kurios prisijungė LTOK, herojų. Šios iniciatyvos tikslas – paskatinti vyrus solidarizuotis ir palaikyti sportinės karjeros aukštumų siekiančias moteris.

Prieš penkerius metus iš emigracijos grįžusi į gimtąją Šilutę, sportininkė buvo sutikta šiltai. „Airijoje buvau pripratusi, kad vyrų pasaulis pripažįsta ir laimina moterų regbį, nesusidūriau su priešišku požiūriu. Ir Lietuvoje nebuvo nieko ypatingo – tik vieną kitą vyrų komentarą apie šiuo sportu užsiimančias moteris teko išgirsti. Tačiau palaikymo sulaukiau daug daugiau. Klubai yra leidę man pažaisti su vyrais vien dėl to, kad labai reikėjo treniruotis. O kai vaikinai pamatė mano galimybes, jiems tai irgi buvo iššūkis. Psichologija, kai sunku pripažinti, kad moteris taip pat stipri? Tai normalu, nes mūsų vaikinai auklėjami neskriausti moters, jos nežaloti, neužgauti, o šitoje sporto šakoje užgauti nesiekiama, bet aikštelėje visko įvyksta. Tenka varžovą ir pargriauti. Esu pastebėjusi, kad žaisdami su merginomis vaikinai išlaiko džentelmeniškumą, jas pasaugo. Kartais tai man atrodo net neteisinga jų atžvilgiu, nes jie jaučiasi neturintys teisės panaudoti visos jėgos, neišnaudoja galimybių kaip žaidėjai. O merginos prieš vyrą žaidžia gal net dar stipriau. Taip išeina, kad komandoje vyrai net kenčia (juokiasi), nes leido žaisti su jais, – sako Austėja ir čia pat pagauna save už liežuvio: – Juk kas kam leidžia mišrioje komandoje žaisti? Gal mes – jiems?“

Ir aikštelėje, ir už jos ribų Austėja pastebi dar vieną su diskusija apie lyčių lygybę susijusį niuansą – vyrai čia įžvelgia grėsmę: „Juk nė viena nenorime nukonkuruoti vyro, su juo varžytis, mes tiesiog norime žaisti savo žaidimą. Vyrai kažkodėl tai supranta kaip konkuravimą. Štai tą požiūrį reikėtų keisti, nes moterys, ateidamos į sportą, kuriuo vyrai užsiima, nenori jų pastumti ar sumenkinti. Jos tik nori pažaisti ir pasiimti visus pozityvius dalykus, kuriuos galima gauti sporte: fizinę sveikatą, bendruomenę, laimėjimus. Taigi, kai sakome, kad siekiame lyčių lygybės, man norisi pataisyti: mes tenorime, kad ir mūsų veikla būtų priimama, kad ir kokia ji būtų.“

A.Minkevičiūtė patyrė, kad save realizuoti, nuolat tobulėti moteriai sudėtingiau dėl objektyvių priežasčių – motinystės, vaikų auginimo. Taip pat ir subjektyvių, nes penkiamečius savo dvynius Adamą ir Kyle‘ą augina be jų tėčio šalia. Tačiau norint kažko siekti nėra neįmanomų kliūčių, atsiranda begalė palaikytojų. Jai geriausiais pagalbininkais tapo ne tik artimiausieji – mama, sesuo, brolis, bet ir vyrai iš regbio pasaulio. Savanoriškai dirbti Lietuvos regbio federacijoje ji pradėjo prieš kelerius metus – prisidėjo organizuojant ir rengiant čempionatus, nes sporto vadyba domino visą laiką. Pernai rugsėjį jai teko atsakingos generalinės federacijos sekretorės pareigos.

„Iki tol moterų valdyboje nebuvo. Nesijaučiu už nieką pranašesnė – dirbu Lietuvos regbiui, ne vyrams. Mielai priimu kiekvieną pamoką, patarimą, pastebėjimą ir tikiuosi, kad turėsiu pakankamai jėgų ir kompetencijos prisidėti prie jų veiklos, ją pagerinti arba palengvinti“, – paaiškina Regbio federacijos generalinė sekretorė.

Pasak Austėjos, lyčių lygybės klausimas gal kiek sudėtingesnis vyresnei kartai, kuri dar buvo auklėjama skirstant, kas vyriška, o kas moteriška. Retkarčiais tenka išgirsti apie užsilikusias priekabiavimo istorijas: „Dar pasitaiko vyresnių trenerių, kuriems normalu atėjus į treniruotę visus apčiupinėti, apkabinti. Juk jų laikais moterys negalėjo pasakyti „ne“ visiems čiupinėjimams. Tačiau tai baigia išnykti, kaip ir požiūris, jog moterims kažko daryti negalima.“

Kaip įmanoma auginti dvynius, dirbti federacijoje, žaisti regbį, treniruoti vaikus, būti dviejų – LTOK revizijos ir lyčių lygybės – komisijų nare? „Dar studijuoju universitete Vilniuje sporto pedagogiką, – papildo kvatodama. – Sakau tiesiai šviesiai – nespėju! Nesu herojė, kuri visada kalnus verčia su šypsena. Kad ir kaip kartais pavargusi jaučiuosi, nieko nekeisčiau. Esu labai dėkinga už man suteiktas galimybes, kad galiu ne tik augti kaip žmogus, bet dar ir prisidėti prie regbio plėtros, paauginti Šilutės sportininkus. Asmeninis gyvenimas kenčia. Būna, vežuosi vaikus į treniruotes, stovyklas – vienu šūviu du zuikius nušaunu: ir su sūnumis pabūnu, ir pasportuoju.“