Artėjant Vydūno gimnazijos dvidešimtmečiui, jos pedagogai ir mokiniai išsikėlė rimtą iššūkį – parašyti savo gimnazijos istoriją. Tačiau įvertinusi turimą informaciją, šios mokymosi įstaigos direktorė Marina Stirbienė apgailestaudama pripažįsta, kad tai – sunkus darbas.
„Kaip tą istoriją parašyti, kai beveik nieko apie savo mokyklos praeitį neturime ir nerandame?“, – klausia ji.
XX a. pradžioje Klaipėdos kraštui keliaujant iš rankų į rankas (valdė Vokietija, vėliau – Prancūzija, paskui – Lietuva, vėl – Vokietija, galop okupavo Sovietų Sąjunga), daugelį dokumentų vokiečiai išvežė, dalis išsimėtė ar juos pasiglemžė ugnies liepsnos. Prisiminimai ir istorija liko gyvi buvusių mokinių ir mokytojų atmintyje ar nugulė kitų miestų ir šalių archyvuose.
Tačiau kartais skirtinguose pasaulio kraštuose žmonių mintys telepatiškai susisieja: prieš pusmetį gimnazija sulaukė netikėto laiško iš Kanados lietuvės Giedros Rinkūnaitės – Paulionienės. Ji rašė, kad jos šeimos stalčiuose glūdi Vydūno gimnazijos pedagogų ieškoma dalis istorinio lobio.
Tai a.a. Antano Rinkūno mašinėle spausdinti metraščiai, kurių keli puslapiai prabyla apie 1938-39 metais vyro mokytojavimą Vydūno gimnazijoje ir vokiečių okupacijos pradžią Šilutėje.
Eina pirmosios lietuviškos mokyklos keliu
Istoriškai mokykla, kuri prieš 20-metį tapo Vydūno gimnazija, gyvavo jau nuo 1928 m. – tada įsteigta pirmoji Šilutėje lietuviška mokykla, kuri patalpas nuomojosi privačiuose namuose. Per kelerius metus mokykla išaugo iki progimnazijos, ir 1938 metų pradžioje Lietuvos Vyriausybė skyrė daugiau nei pusę milijono litų gimnazijos rūmams statyti.
Jau 1938 m. rugsėjo mėnesį, po rudens atostogų, mokytojai ir mokiniai pradėjo dirbti naujose klasėse ir kabinetuose, aprūpintuose moderniomis mokslo priemonėmis. Mokykloje tuo metu veikė 2 parengiamosios ir 9 vidurinės mokyklos, arba gimnazijos, klasės, kuriose mokėsi 325 mokiniai.
Gimnazija dirbo iki 1939 m. kovo 21 d., kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Vokietijos. Mokyklos dokumentai, inventorius, biblioteka buvo beveik visiškai sunaikinti.
Po karo, 1946 metais, gimnazijos rūmuose įsikūrė rusiška vidurinė mokykla.
Lietuviška mokykla šiuose rūmuose atgimė tik po 54 metų pertraukos: 1993 m. rugsėjo 11 d. iškilmingai atidaryta Vydūno vardu pavadinta mokykla. Gimnazijos statusą ji gavo 1998 metais.
Istoriją renka po trupinį
Laukdami savo 20-mečio jubiliejaus, pedagogai ir mokiniai užsispyrė sukelti gimnazijos istoriją į metraščius ir jubiliejaus iškilmių metu pristatyti bendruomenei. Tačiau pradėjus rinkti, dėlioti, klijuoti turimą informaciją, teko pripažinti, kad istorinės medžiagos yra itin mažai.
Tuometinis direktorius Jonas Jatautas ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui M.Stirbienė vyko į Klaipėdą, Vilnių ir leido dienas archyvuose, tikėdamiesi atrasti bent gimnazijos paminėjimą. Kalbinti dar prieš vokiečių okupaciją šioje gimnazijoje besimokę mokiniai. Į storus rankraščius nugulė surašyti jų prisiminimai.
Visa gimnazijos bendruomenė džiūgauja, kai atranda seną nuotrauką ar moksleivio pažymėjimą gauna. „Šitaip su Dievo pagalba ir renkame savo istoriją“, – pasakoja gimnazijos direktorė.
Mintys perskrido Atlantą
Stiprus noras atrasti kuo daugiau istorijos prieš gimnazijos atsikūrimo jubiliejų, rodos, mintimis nuskrido net už Atlanto vandenyno. Kanados lietuvė G.Rinkūnaitė – Paulionienė prieš pusmetį gimnazijos direktorei parašė elektroninį laišką, o prieš savaitę p. Giedra ir apsilankė gimnazijoje ir atvežė neįkainojamos istorinės medžiagos. Šį susitikimą mokytojai vadina istoriniu ir sako, kad tai – puiki dovana jubiliejaus proga.
G.Rinkūnaitės – Paulionienės tėtis Antanas Rinkūnas, aktyvus Lietuvos patriotas, vienus mokslo metus mokytojavo lietuviškoje Šilutės gimnazijoje ir buvo ruošiamas vadovauti šiai gimnazijai, kurią planuota pavadinti Vydūno vardu.
Tėčiui iškeliavus anapilin, p.Giedra su mama pradėjo ruošti atsiminimų knygą, peržvelgdamos jo paties vakarais mašinėle spausdintą prisiminimų pluoštą. Tuose atsiminimuose – 7 puslapiai apie darbą Vydūno gimnazijoje 1938-39 metais.
Prieš atvykstant į Šilutę, p. Giedra gimnazijai atsiuntė tuos mašinraščius, atspindinčius kokiais jausmais tuomet gyveno A.Rinkūnas: meilė savo darbui, kasdieniai džiaugsmai, o artėjant vokiečių okupacijai – ir nerimas bei liūdesys laukiant nenuspėjamų permainų.
Paskutinis paliko gimnaziją
Gimnaziją užėmus vokiečiams, A.Rinkūnas vienas iš paskutiniųjų paliko pastatą. Viską, ką patyrė, surašė savo prisiminimuose. 1939 m. jis, baimindamasis dėl savo gyvybės, pabėgo iš Šilutės į Didžiąją Lietuvą. Ten mokytojavo, vėliau emigravo į Vokietiją, o galiausiai įsikūrė Kanadoje.
Tarp Kanados lietuvių šis vyras garsėjo savo parašytais vadovėliais „Kregždutė“. 1960 m. išleistą „Kregždutės“ III dalį G.Rinkūnaitė – Paulionienė kartu su tėčio prisiminimais apie Šilutę atvežė dovanų Vydūno gimnazijai.
„Ši knygelė skiriama Lietuvos nemačiusiems jauniesiems lietuviams ir lietuvaitėms. Skaitydami jos puslapius, jūs mintimis apkeliausite Lietuvą. Pamatysite gražiąsias jos upes, slėnius, kalnus ir ežerus. Pagyvensite jos miškuose ir laukuose.
Pasikalbėsite su jos paukščiais ir žvėreliais. Daug ką apie Lietuvą jums papasakos du Amerikoje gimę lietuviai vaikai, kurie su savo tėveliais lankė tą nepaprastai gražų kraštą 1935 metų vasarą“, – parašyta „Kregždutės“ įžangoje.
Susikrovė „čemodanėlį“ ir išvyko į Lietuvą
A.Rinkūno atsiminimai apie darbą Vydūno gimnazijoje prasideda pasakojimu, kaip vyras gavo paskyrimą dirbti Šilutėje. Paskutiniajame prisiminimų lape buvęs mokytojas aprašo, kaip susikrauna lagaminą ir išvažiuoja iš mūsų krašto į Lietuvą.
„Buvau Šilutėje dar porą dienų. Antrosios dienos rytą pro direktoriaus kabineto langą žiurėdamas mačiau į mūsų aikštę ateinantį rudmarškinių jaunimo būrį, vadovaujamą jų gimnazijos mokytojo pilnoje nacių uniformoje. Įėjęs į direktoriaus kabinetą, kaukštelėjo kulnimis, ir pakėlęs nacišką ranką pasisveikino „Heil Hitler“.
„Labą rytą“, – atsakiau. Nacis pareiškė, kad jis atėjo perimtį gimnaziją ir iškelti ant jos bokšto nacišką vėliavą, kurią atsinešęs su savimi“, – mokyklos užėmimą aprašo mokytojas.
Uždarytas vieninteliame Šilutės viešbutyje, A.Rinkūnas buvo vokiečių saugumo darbuotojų tardomas dėl „vaikų papirkinėjimo“. Mat gimnazijoje buvo neturtingų žvejų vaikų, kilusių iš Klaipėdos krašto. Norėdama turėti šiuos vaikus gimnazijoje, jiems mokykla mokėjo pašalpas, o A.Rinkūnas buvo už tai atsakingas kaip buhalteris – jo parašas atsidurdavo po kiekvienu pašalpos įrašu.
Prisiminimuose A.Rinkūnas apgailestauja, kad vokiečiai nesuprato, jog tai buvo daroma žmogiškumo sumetimais, o ne papirkinėjant.
„Gana išgąsdintas, parėjęs namo nieko nebelaukiau. Susidėjau į čemodanėlį savo daiktelius, užsikėliau juos ant dviračio ir išmoviau Lietuvos link. Buvo jau apie vidurnaktį, kai pasiekiau Klaipėdos krašto sieną…“, – taip A.Rinkūnas paliko Šilutę.
Vydūno gimnazijos direktorė M.Stirbienė su „Šilutės naujienų“ skaitytojais pasidalijo ne visais A.Rinkūno atsiminimais. „Norime staigmeną padaryti, jubiliejaus metu naujų faktų atskleisti“, – šypsodamasi sakė direktorė.
Vydūniečiai svarsto, kad gal kur nors stalčiuose apdulkėję ir pamiršti guli senelių, tėvų ar pažįstamų sąsiuviniai, nuotraukos, dokumentai, kurie prabiltų apie šios gimnazijos istoriją? Kiekvienas faktelis jiems, tapusiems savo gimnazijos istorijos kolekcionieriais, yra svarbus, todėl visų prašo leisti susipažinti su išlikusiais eksponatais.
Rašyti atsakymą