Mąsliai nuteikiančiose lapkričio darganose, draugija „Tėviškė“ pakvietė į literatūrinius Rudens skaitymus Švėkšnoje, pasineriant į fotografijų, poezijos ir muzikos erdvę su jaunosios kartos kūrėju Mindaugu Valiuku. Klaipėdiškis pristatė savo kūrybą, bendravo su publika, o menininką kalbino ir renginį moderavo draugijos pirmininkė Violeta Astrauskienė.
Prieš porą metų įvykęs susitikimas su Mindaugu Valiuku ir Gitana Gugevičiūte, Klaipėdos teatro „Lino lėlės’ atstovais, buvo lemtingas. Tuomet išgirdus apie paruoštą projektą – teatro ir kino kūrybines dirbtuves „Krašto kinas“, kuriam skirtas Lietuvos kultūros tarybos finansavimas, švėkšniškius sudomino ir netrukus buvo pradėtas kurti trumpametražis filmas. Pagrindinius vaidmenis, M.Valiuko režisuotame filme atliko Nijolė Kairienė, Vaidotas Didžiūnas, Klara Pozingienė, Petras Būdvytis, Alfonsas Šeputis, Eugenijus Šuldiakovas, Linas Žaliauskas, Simonas Rimkus, Roberta Bernotaitė ir kiti. Kuriant filmą dalyvavo apie 40 švėkšniškių. Per kelis mėnesius buvo sukurtas pusvalandžio trukmės filmas „Senojo malūno vaiduoklis“.
Malonu vėl tave, Mindaugai, matyti Švėkšnoje
Viename interviu sakei: „Su manim drąsiai galima kalbėtis apie tokius „išorizmus“, kaip sportas, automobiliai, alus, filmai, žemės ūkis, bitės, bankų apiplėšimai, nardymas, gimdymas, sveikata etc. Svarbiausia nekalbėti ko neišmanai, nes užknisa. Pats stengiuosi patylėt, jei kažkur neraukiu. Ne visada pavyksta, bet tobulinuosi“.
Apie alų, sportą, gimdymą ir pan., šiandien nekalbėsime. Pakalbėkime apie tave ir tavo kūrybą.Gimei Molėtų rajone, baigei mokyklą. Dabar esi teatro pedagogas, dirbi su mokykliniu jaunimu. Koks moksleivis buvai ir kas aukštaitį atviliojo į Klaipėdą?
Yra didelis skirtumas tarp dabartinių ir mano laikų moksleivių. Aš norėdamas sportuoti, į treniruotes kasdien važiuodavau autobusu 25 kilometrus ir tiek pat grįždavau atgal. Domėjausi literatūra, skaičiau poeziją, svajojau apie muzikanto kelią. Į Klaipėdą atvykau kaip „meilės turistas“.
Esi keturių knygų, trijų poezijos rinkinių: „Mėnulio keramika“ (1999), „Vogta vinis“ (2003), „Dambrelis“ (2006) ir pjesių rinkinio „Kreatyvo mirtis“ (2005), autorius. Saviti ir įdomūs knygų pavadinimai.
Knygoje „Vogta vinis“ yra eilėraščio epigrafas: „čigonams vogti leido Dievas / nes kalant Jėzų prie kryžiaus / jie pavogė vinį“. Žinant šią legendą, lyg ir viskas aišku… Dambrelis – seniausias muzikos instrumentas, tad suprantamas improvizavimas haiku žanru, kur trijose eilutėse persipina liūdesys, džiaugsmas, nuostaba, vienu metu suskamba melancholiškas, dramatiškas, lyriškas, o kartais ir ciniškas tonas, netikėtų įžvalgų ir subtilių metoforų dermė, fiksuojanti laiko sruvenimą.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija pataria nevartoti svetimybės „kreatyvas“. O štai tu drąsiai šį žodį panaudoji knygos pavadinime!
Kas paskatino rašyti knygas? Ar manai, kad jau parašei geriausią savo kūrinį?
– Na taip, iš mano knygos pavadinimo, tikrai nesuprasi apie ką ji… Reikia ją perskaityti, kad suprastum. O pavadinimas?.. Paskaitysiu eilėraštį iš pirmojo rinkinio ir jums bus aišku kas ta „Mėnulio keramika“, -paslaptį atskleidė Mindaugas. Pasirodo, vienas žmogus į mėnulį iš žemės primėtė molio šukių, štai ir atsirado mėnulyje keramikos…
Dėl dambrelio viskas aišku. O aš tikrai moku groti dambreliu, tik šiandien jo neatsivežiau.
Paties geriausio kūrinio dar neparašiau. Kas tai bus – romanas, poezijos ar prozos rinktinė – ateities klausimas.
Esi pelnęs nemažai apdovanojimų. Dvyliktoje klasėje laimėjai respublikinį jaunųjų filologų konkursą poezijos sekcijoje, 1996 m. tapai P.Lemperto konkurso laureatu. Už knygą „Mėnulio keramika“ pelnei Zigmo Gėlės premiją. 2014 m. Auksinis scenos kryžius kaip Vilniaus teatro „Lėlė“ kūrybinės grupės dramaturgijos konsultantui, du kartus nominuotas I.Simonaitytės premijai ir 2007 m. nominuotas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui už pjesę „Septyniolika“. Ar jautiesi įvertintas menininkas, ar vis dar nesuprastas genijus?
Taip! Jaučiuosi nesuprastas genijus (garsiai nusikvatoja).
Gyvenime kiekvienas darome mažesnes ar didesnes klaidas. Sako, protingas mokosi iš svetimų klaidų. Ar dažnai klysti, ar moki prisipažinti klydęs? Jei turėtum galimybę atsukti laiką atgal, ko nė už ką nenorėtum pakartoti?
Manau gyvenime neklystu ir klaidų nedarau. Gyvenime yra situacijos – pamokos. Jas turiu išmokti ir mokausi. Aš vertinu kūrybiškumą ir džiaugiuosi visomis kuriančiomis asmenybėmis. Negalvoju apie klaidas. O jei galima būtų atsukti laiką atgal, nieko nenorėčiau pakartoti. Kam kartoti?! Tiesiog rinkčiausi visai kitus dalykus. Gal norėčiau būti kino režisierius ar operatorius. Na, gal tik vieną dalyką pakartočiau – savo dukrą.
Esi vieša asmenybė. Ar būdamas dramaturgu, poetu, aktoriumi, režisieriumi, fotografu, bardu, mokytoju, tėčiu ir t. t., moki visą abėcėlę? Ar tavo gyvenimo abėcėlėje yra (būna) raidžių su nosinėmis? Kuri abėcėlės raidė tau atrodo svarbiausia ir kodėl?
Abėcėlę tikrai visą moku. Vaikystėje tokį žaidimą žaisdavome, tai turėjau išmokti. Net nežinau – visos raidės atrodo vienodai svarbios, neturiu išsirinkęs vienos išskirtinės. Oi, kiek daug uždavėt klausimų…
Artėja gražiausios metų šventės, ko palinkėtum švėkšniškiams?
Kažko išskirtinio tikrai negalėčiau palinkėti. Tiesiog daugiau pozityvo gyvenime, darbuose ir kasdienybėje.
O toliau sekė „valiukiška“ meno injekcija: multimedijos pagalba atgyjantys vaizdai – fotografijos, dainos – prieštaringos, daugiaprasmės, derančios su egzistenciniu liūdesiu, poezija – juodas humoras su melancholija ir siurrealizmas su lyrika.
Manau, mąsliose lapkričio darganose, kitaip ir būt negalėjo! Prisirinkę mažyčių džiaugsmo pasagėlių, dar pasišnekučiavę prie arbatos puodelio, skirstėmės supratę, kad šiųmečiai Rudens skaitymai tikrai buvo neeiliniai, o Mindaugo Valiuko kūryba – išskirtinė, nepasaldinta, nepagražinta, bet labai žaisminga.
