Mažieji saugiškiai daug sužinojo apie varną

Varnos 2Šį paukštį pažįsta visi, bet kiek žinome apie jį? Vieniems jis kelia pasibaisėjimą, kitiems atrodo protingas, tretiems – mielas ar mistiškas. Kuo ypatingas šis sparnuotis? O gal varnos iš viso nereikalingos?..

Saugų bibliotekos globėja Violeta Astrauskienė dažnai užsuka į biblioteką susitikti su skaitytojais. Kiekvienas susitikimas vis kitoks. Šįkart vyko kūrybinės dirbtuvės su Saugų J. Mikšo pagrindinės mokyklos antrokais ir mokytoja Rita Pečiuliene.
V. Astrauskienė vaikams papasakojo apie visiems gerai pažįstamą paukštį – varną. Uždavė ir klausimų, o atsakiusius apdovanojo saldumynais.

Lietuvoje gyvena keletas varninių klasės atstovų. Juodosios varnos ir žalvarniai reti, pagrindiniai gyventojai – krankliai, pilkosios varnos, kovai, kuosos, kėkštai ir šarkos. Varna gyvūnas, galintis išgyventi ir speiguotą žiemą, ir karštą vasarą. Sakoma, kad varnai – žemėn dievų pasiųsta pagalba žmonėms, gamtos sanitarai, nes sunaikina kitų gyvūnų lavonus. Kadangi varnos maitinasi ir sergančių gyvūnų mėsa, jų imuninė sistema turi būti labai stipri. Tyrimai parodė, kad net choleros bakterijomis užkrėstas maistas varnos organizmui nekenkia, jos nėra ir įvairaus užkrato platintojos. Jei žmogus turėtų tokį skrandį kaip varnos, galėtų valgyti viską, nebijodamas susirgti. Apie stiprų varnos imunitetą byloja po jų plunksnomis knibždantys įvairūs parazitai, visai nekenkiantys jų sveikatai.

Varna, kaip ir kiti gyvūnai, turi savo teritoriją, ją saugo ir gina nuo kitų sparnuočių ir žmonių. Varnų šeima visuomet ,,praneša”, kad į jų teritoriją užklydo žmogus, katė ar kitas keliantis pavojų gyvis. Ypač savo teritoriją jos gina perėdamos jauniklius. Neretai žmonės bando varnas naikinti, išdrasko lizdus, žudo jauniklius motinų akivaizdoje. Varnos – kerštingos būtybės, todėl po to jos dar labiau gali kenkti ūkiui, namams, prišaukti nelaimę. Tik mylint šiuos paukščius, galima su jais draugiškai gyventi.

Varna turi puikią uoslę, regėjimą ir telepatinių sugebėjimų. Medžiotojai teigia, kad varną nušauti sunku, nes ši lengvai skiria paprastą lazdą nuo šautuvo. Varnos yra sumanios prasimanydamos ir maisto, ir pramogų. Jos mėgsta vaikytis kates ir šunis, tampyti juos už uodegų ir kranksėti jiems į ausį.

Varnos, kaip ir gulbės, sudaro porą visam gyvenimui. Patelės priekabiai renkasi gyvenimo draugą, kuris turi būti pakankamai protingas, kad sugebėtų išmaitinti šeimą. Patinai daro viską, kad patrauktų patelių dėmesį, raitydami visokias aukštojo pilotažo figūras – daro „mirties kilpas“, skrenda pilvu aukštyn. Pasirodžius plėšrūnui, varnai gali pasiaukoti, kad išgelbėtų patelę ir jauniklius. Varnos tarpusavyje bendrauja, o jų kalba labai išvystyta, turi turtingą „žodyną“. Jame yra ypatingų garsų meilintis patelei, kreiptis į jauniklius, bartis, grasinti, signalizuoti apie pavojų. Kartais keli paukščiai unisonu skleidžia vieną garsą, kad būtų garsiau, kad prisikviestų gentaines.
Kadaise varnos buvo medžiojamos dėl maisto, jos buvo tikras išsigelbėjimas sunkmečiu. Dabar jų medžioklė maistui nebepopuliari.

Su varnomis buvo atlikta nemažai eksperimentų ir nustatyta, kad kai kurių rūšių paukščiai geba atlikti net 9 nuosekliai einančius veiksmus siekdami numatyto tikslo. Jų intelektas kartais pranoksta 3–4 metų vaiko intelektą, tai vieni gudriausių pasaulio paukščių. Juos galima prijaukinti ir dresuoti, pagal komandą jie geba nuimti svečiui kepurę, atnešti šaukštą ar šakutę. Apie tai, kad varnas galima išmokyti kalbėti, yra rašęs ir mūsų gamtininkas Tadas Ivanauskas.

Norintiems dar daugiau sužinoti apie varnas, pasiūlyta susirasti bibliotekoje knygų ir jas paskaityti.

V. Astrauskienė pasiūlė vaikams iš modelino nusilipdyti mažą varniuką, ir visi ėmėsi kūrybos. Maži piršteliai mikliai minkė, dailino lipdomus paukštelius. Vėliau mažieji kūrėjai savo darbelius nusinešė į klasę džiūti, kad per dailės pamoką galėtų nudažyti.