Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną prisiminti siaubą keliantys įvykiai

Genocido dienaNuo 2006 m. spalio 16-ąją minima Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Šiai dienai įprasminti prieš savaitę Šilutės Hugo Šojaus muziejuje atidaryta paroda „Lietuvininkų krašto spalvos: tarp praeities ir dabarties“.

„Akivaizdu, kad 1944 metai Rytų Prūsijos gyventojams atnešė tikrą katastrofą. Dėl karo veiksmų ir po jų sekusio bado krašte liko labai mažai gyventojų, jie neteko viso turto, įvairiais būdais buvo terorizuojami. Mažosios Lietuvos enciklopedijos autoriai tuos įvykius įvardija kaip genocidą ar etninį valymą. Pabrėžiama, kad krašte žuvo apie 330 000 gyventojų ir 40 proc. jų buvo lietuvių kilmės“, – renginio metu istorinius faktus dėstė istorijos mokytojas Algirdas Gečas.

Parodą pristačiusi muziejaus direktorė Roza Šikšnienė pasakojo, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Klaipėdos krašte gyveno 152 800 žmonių, 1960 metais jų buvo likę apie 10 000. Šiandien senąja tarme kalbančiųjų yra 94, ir jų kasmet mažėja.

„Mes gyvename šiame krašte ir turime žinoti tą istoriją“, – sakė ji.

Daugybė gyventojų žuvo

Šiuo metu H.Šojaus dvare eksponuojamos parodos organizatoriai yra visi Klaipėdos krašto muziejai: Mažosios Lietuvos istorijos ir Gargždų krašto muziejai, Kintų Vydūno ir Salos etnokultūros ir informacijos centrai, Neringos istorijos muziejus, Tomo Mano memorialinis ir Martyno Jankaus muziejai.

Šilutės muziejus parengė stendą apie šio krašto gyventojus po Antrojo pasaulinio karo. Direktorė pasakojo, kad 1944 m. vasarą artėjant frontui iš Rytų, liepos 30 d. vietos gyventojams buvo įsakyta apleisti kraštą. Frontui sustojus, leista sugrįžti ir nuimti derlių. Atsinaujinus mūšiams ir frontui sparčiai artėjant, spalio 7 d. prasidėjo gyventojų evakuacija. Spalio 9 d.

Raudonosios armijos 5-oji tankų armija, traiškydama pabėgėlių vežimus, užėmė Šilutę ir atkirto atsitraukimo kelius.

Dauguma žmonių nebespėjo išvykti ir žuvo, daug jų žuvo keldamiesi per marias, atsirado tūkstančiai „vilko vaikų“ – našlaičiais tapusių vokiečių vaikų.

Sovietinė valdžia stengėsi kaip galima greičiau apgyvendinti ištuštėjusį kraštą. 1945 metų vasarį į savo kaimus pradėjo grįžti ir pirmosios šio krašto vietinių gyventojų šeimos. 1946 m. sausio 1 d. duomenimis, iš 55 000 gyventojų, gyvenančių Klaipėdos krašte, tik 7800 buvo vietiniai, o 1950 m. jų buvo jau 15 000.

Tačiau ne visiems pasitraukusiems pavyko grįžti į gimtąsias vietas: dalis buvo sovietinės armijos suimti ir išvežti į Rusiją, kiti priversti dirbti „kolchozuose“ arba uždaryti į lagerius, kuriuose mirė iš bado. Kai kurie įstojo į kolūkius, ir jiems prasidėjo, R.Šikšnienės žodžiais sakant, visiškai nesuprantamas gyvenimas. Ji yra skaičiusi vietinio gyventojo laišką, kuriame jis rašė, kad gerbiamas ne tas ūkininkas, kuris tvarkosi gerai, bet tas, kuris daugiausiai rėkia.

Tik 1947 m. Klaipėdos krašto gyventojai, iki 1939 m. kovo 22 d. buvę Lietuvos piliečiais, gavo TSRS pilietybę.

Tačiau greitai prasidėjo masiniai žmonių trėmimai į Sibirą ir Vidurinę Aziją. Manoma, jog pokario metais buvo ištremta apie 3000 senųjų Klaipėdos krašto gyventojų.

Žmonės pradėjo prašyti valdžios leidimo išvykti į Vokietiją. Viltis išvykti atsirado tik 1955 m., kai Vokietijos kancleris K.Adenaueris pasirašė sutartį su TSRS dėl gyventojų išvykimo iš okupuotų zonų.

„Žmonės važiavo masiškai. Šitą aš pati pergyvenau, iš mūsų kaimo nieko neliko“, – prisimena R.Šikšnienė.

Per 2 metus, nuo 1958 iki 1960 m., į Vokietiją išvyko 6156 žmonės, jų vieton atvažiavo visai svetimi šiam kraštui žmonės iš Rusijos, Žemaitijos, kitų Lietuvos regionų. Klaipėdos krašte liko apie 10 000 senųjų gyventojų.

Po 1990 metų buvo trečioji išvykstančiųjų pas gimines į Vokietiją banga.

Genocido dieną pripažįsta ne visi istorikai

2006 m. LR Seimas spalio 16-ąją – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną įtraukė į minimų dienų sąrašą. Šis sprendimas iššaukė nevienareikšmę reakciją.

Pasak A.Gečo, Lietuvos istorijos instituto istorikai nepritarė tokiam Seimo sprendimui, tvirtindami, kad politikai neturėtų vertinti istorijos įvykių. Jiems pritaria ir dalis Klaipėdos istorikų.

Tačiau Mažosios Lietuvos reikalų taryba dar nuo 1994 m. pačiu aukščiausiu lygiu kėlė klausimą dėl Mažosios Lietuvos genocido dienos paminėjimo. Jai pritarė ir kai kurios organizacijos ir visuomenės atstovai.

A.Gečas, remdamasis Ruth Kibelkos knyga „Vilko vaikai“, priminė 1944-1948 metų Rytų Prūsijos įvykius.

1944 m. vasarą Karaliaučius buvo subombarduotas anglų ir amerikiečių aviacijos. Puikus viduramžių miestas, vadintas Šiaurės Venecija, virto didžiule griuvėsių krūva. Buvo sugriauta 70 proc. pastatų, žuvo apie 25 000 gyventojų. 1944 m. spalį į Rytprūsius įsiveržė sovietinė kariuomenė. Sovietų kareiviai su vietos gyventojais elgėsi labai žiauriai, kareiviai buvo raginami nejausti pasigailėjimo vokiečiams ir už viską atkeršyti. Tai sukėlė gyventojų paniką – jie, palikę turtą, traukėsi į vakarus.

1945 m sausio 1 d. sovietai priartėjo prie Karaliaučiaus, artilerija sugriovė dar beveik 20 proc. pastatų. 1945 m. balandžio pradžioje prasidėjo Karaliaučiaus šturmas. Miestą gynė apie 130 000 vokiečių karių, jį šturmavo apie 137 000 sovietų karių. Po 49 valandų miestas kapituliavo.

R.Kibelka pažymi, kad dėl Rytų Prūsijos gauleiterio E.Kocho kaltės gyventojų evakuacija prasidėjo per vėlai, be to, padėtį itin sunkino atšiauri žiema, kuri pareikalavo daug žmonių aukų. Tačiau Rytų Prūsijos gyventojų išbandymai tuo nesibaigė – 1945 m. žiemą ir pavasarį Raudonoji armija, sparčiai puldama vakarų kryptimi, pralenkė besitraukiančius pabėgėlius iš Rytų Prūsijos ir nurodė jiems grįžti į gyvenamąsias vietas. Taip didžioji pabėgėlių dalis patraukė atgal.

Knygos autorė pažymi, kad neretai kareiviai, ilgai negalvoję, sušaudydavo visą pabėgėlių koloną arba pasitenkindavo tik atimdami arklius ir maisto produktus. Jaunesni vokiečiai dažnai buvo sulaipinami į sunkvežimius ir išvežami į Sovietų Sąjungos gilumą.

R.Kibelka, apibūdindama tada susidariusią padėtį, pateikia vienos klaipėdietės atsiminimus:

„Traukdamiesi nuo fronto, nukeliavome už Karaliaučiaus iki Sembos. Mama dar turėjo mažylius dvynius, aštuonių ar dešimties mėnesių. Ten jie abu mirė iš bado. Pėsčiomis čia atkeliavo labai daug lenkų. Jie apiplėšė vaikų vežimėlį, o jame mama buvo paslėpusi cukraus, manų kruopų, miltų mažyliams. Paskui pėsčiomis grįžome atgal. Mama nenorėjo į Vokietiją (…). Mama nuėjo į Piliavą, kur buvo laivų. Ten buvo labai daug žmonių, daugybė. Vandenyje plūduriavo lavonai. (…) Tada mes pėsčiomis patraukėme namo. Dvyniai (…) buvo labai silpni ir mirė iš bado. Karaliaučiuje iš mūsų atėmė vyriausią brolį ir tėvą. Tėvas sugrįžo, o brolis pasimetė. Mes ieškojome jo daugelį metų. Jis pateko pas vokiečių kareivius, kurie pasakė: „Ten, Klaipėdos krašte, –  rusai, ką tu ten veiksi, važiuok geriau į Vokietiją“.

Kentė ir badą

1945 m. vasaros pabaigoje Potsdamo konferencijos sprendimu, šiaurinę Rytprūsių dalį sąjungininkai atidavė Sovietų sąjungai. Antihitlerinė koalicija, anot R.Kibelkos, Rytprūsių gyventojus priskyrė prie fašizmo šalininkų, todėl jais ir nesirūpino. Sovietinė administracija duona aprūpino tik darbo jėgą.

Bado šmėkla įstrigo visų atmintyje, ypač per siaubingą 1946-1947 m. žiemą, kai visai nebuvo ko valgyti. R.Kibelka teigia, kad tuo metu įvairiose vietose pasitaikė net kanibalizmo atvejų, netgi tarp šeimos narių. Autorė pateikė ir kai kurių vilko vaikų prisiminimus apie šį badą:

„Karas, frontas nebuvo tokie baisūs. Mes buvome apsupti, bet vokiečių kareiviai mus išgelbėjo. Tai nebuvo taip baisu kaip badas. Seilės teka, kandi medį, nežinai, ko imtis. Vasarą kitaip – yra riešutų, rabarbarų, paparčių… Badas neužmirštamas“.

„Dabar, kai pasakojama, kad žmonės valgydavo žiurkes, dažnas juokiasi ir sako: „Ne taip paprasta sugauti žiurkę“. Bet žiurkės tuomet buvo išbadėjusios. Užmetei skudurą ir galėjai žiurkę sugauti. Tereikėjo tik užmušti“.

Suaugusieji vienas po kito mirė iš bado. Vaikai badui buvo atsparesni. Jiems teko rūpintis savo mažesniais broliais ir seserimis.
Sovietinė valdžia vietinius žmones paliko likimo valiai. Jie stengėsi išgyventi kaip galėdami: važiavo į Lietuvą užsidirbti, elgetavo, mainais bandė įsigyti maisto produktų. Badaujantys į maistą iškeitė viską, be ko galėjo apsieiti, – papuošalus, vertingus daiktus.

Beje, R.Kibelka pažymi, kad lietuviai ūkininkai tuo metu veždavo savo produkciją į Rytų Prūsijos turgus ir iš to gerai pelnėsi, bet sovietų valdžia tai vertino kaip spekuliaciją, buvo draudžiama supirkti ir perparduoti maisto produktus. Lietuvos NKVD bylose yra pranešimų, kad už tokią veiklą žmonės buvo ištremti.

„Akivaizdu, kad Rytų Prūsijos gyventojus tuomet ištiko tikra katastrofa, jų žudymą, marinimą badu, trėmimą, apiplėšimą, pilietinių teisių atėmimą galima traktuoti kaip genocidą“, – sakė šių baisių įvykių minėjimo dalyviai.