Šiemet gruodžio 9 d. lietuvininkų poetui, visuomenės veikėjui Fridrichui Bajoraičiui – Paukšteliui būtų sukakę 135-eri. Jau 23 metus Šilutės viešoji biblioteka vadinasi šio garbaus šviesuolio vardu.
Būsimasis pedagogas, kultūros darbuotojas F. Bajoraitis gimė Medukalniuose (Įsruties apskritis). 1901-1904 m. mokėsi Karalienės mokytojų seminarijoje, 1904-1906 m. mokytojavo Paleičių ir Rukų mokyklose. Nuo jaunų dienų užsibrėžta nuostata ginti lietuvių kalbą ir tradicijas dar labiau sustiprėjo ir tapo jo, kaip mokytojo, tikslu: gimtąją kalbą, kaip pamatinį nacionalinio identiteto pagrindą, lietuviškąsias tradicijas, kaip tą pagrindą lydinčiąją terpę, visomis išgalėmis saugoti ir globoti. Lietuvininkus, nedrįstančius priešintis germanizacijai, F. Bajoraitis vadino nesusipratėliais.
Paukštelio ir Balandėlio slapyvardžiais eiles bei straipsnius spausdino „Naujojoje lietuviškoje ceitungoje“ ir kt. Poezijoje suformuluoti strateginiai tautinės savimonės ugdymo teiginiai, keliama tautinio lygiavertiškumo idėja, smerkiama germanizacija. Jo poezija turėjo įtakos daugeliui Mažosios Lietuvos rašytojų: Mikeliui Hofmanui, Gustavui Juozupaičiui, Ievai Simonaitytei. 1905 m. F. Bajoraitis įkūrė „Prūsų lietuvių jaunimo susirašinėjimo ratelį“, o 1906 m. pirmąją Mažosios Lietuvos kilnojamąją biblioteką – „Lietuvių keliaujantį arba lekiantį knygyną“. Abi šios organizacijos stipriai prisidėjo prie lietuvybės išsaugojimo.
F. Bajoraitis bendravo su kitais to meto intelektualais – Vydūnu, Zauniais, Adomu Braku, Jonu Vanagaičiu. Vydūno rūpesčiu 1932 m. išleistas pomirtinis F. Bajoraičio eilėraščių rinkinys „Gyvumo žodžiai“. F. Bajoraitis mirė Balandžiuose (Ragainės apskritis).
Šių dienų skaitytojui siūlome F. Bajoraičio publikaciją, išspausdintą 1890-1923 m. Tilžėje leisto laikraščio „Nauja lietuwiszka ceitunga“ savaitiniame priede „Kaimynas“ (1910, gruodžio 24, p. 4-5). Gotišku šriftu išspausdintas straipsnis perrašytas lietuviškais rašmenimis, tačiau siekiant autentiškumo dauguma žodžių ir jų rašyba palikta originalo forma.
Parengė Virginija Veiverienė
Lietuvių keliaujas knygynas
Vėl kaip paprastai iškeliavo 6 kartą mūsų knygynas pas savo prietelius. Ir vėl buvo lietuviai iš artybės ir tolumo prašę jo apsilankymo. Buvo jis žadėjęs visus aplankyti, o tą žadėjimą reikėjo laikyti, kiek tai galima buvo. Tikt gailu, kad dar keli prašymai parėjo, kaip knygos padalintos ir išsiuntinėtos buvo. Tumet nebuvo galima žadėjimą išpildyti ir prašantieji pasiliko nieko negavę. Visos knygos galės pas skaitytojus pasilikti iki 15 Septemberio 1911, bet tada turės jas visi ant savo kaštos vėl atgal sugrąžinti. Tai nereiktų nei vienam užmiršti, idant nei joks sutrukinimas naujo sudavadijimo nenusiduotų. Bet jeigu kas norėtų, gal perskaitytąsias knygas ir dabar žiemoje apmainyti. Ale skaitytojas tur visas prie to pasidariusias kaštas nešti ir savo siuntiniui visados 50 Pf. markutėmis pridėti.
Toliau man pasirodo reikalinga visus skaitytojus ant to paakinti, kad kožnas rūpestingai ant to dabotų, jeib knygos kiek galint nesuteptos pasiliktų. Ale tūmi nėra sakyta, kad jos tur būti kur nors pakavotos, idant nieks jų nematytų. Bet duokite knygas dėl pasiskaitymo visiems kaimynams, gentiems bei pažįstamiems, jeib visi žinotų, kas če rašyta yra.
Mūsų knygynas, būdamas turtas lietuvių giminės, yra kožnam prieinamas. Žinoma taip, kiek galima buvo knygomis aptekti. Todėl ir labai skaitlingai kviesdavo lietuviai Keliaujantį knygyną ant apsilankymo, tuli jau ilgus metus tai daro. Mat, išpažino jo vertybę ir užduotį, nenor ir negal nu jo skirties. Pagirtina tai. Bet ne su visais taipo. Kitasis, pirmą kartą gavęs knygas ir nerasdamas jose tą, kas jam ypač pamėgta, tuojau visą knygyną nupeikia, kad jame nieko gero. Negerai taipo daryti. Berods tropyjas, kad kitasis jam nemėgstančias knygas gauna, tai tačiau reikia pasiliekančiu skaitytoju pasilikti. Nes vieną kartą vienas knygas gavus, antrą kartą kitos siunčiamos.
Naudinga dėl skaitymo bus kožna knyga, bet ne visados skaitytojas jos turinį supranta. O knyga tai ne gyvas papasakojimas, Skaitytojui reikia prie jos prisitaikinti. Tik tada ji bus suprantama ir taip nauda iš jos. Kiti tada visi supras, jog knygynas nieko kito nenor, kaip tiktai žmones aprūpinti jų gerais ir naudingais skaitymais. Tokiu būdu ir tampa tarp mūsų dorumas bei širdiškumas auginamas. Ir knygynui vis didyn augant ir taipo vis platesnioms kartoms jį skaitant, kils lietuviai vis ant aukštesnio žmoniškumo.
Nors tai labai prakilnus darbas, kurį knygynas pasiekia, tai tačiau jisai tarp lietuvių neranda tiek prietelių bei šelpėjų. Bet už tai turėtų tie, kurie jo svarbumą išpažįsta, daug stropiaus daboti jį sušelpti. Dažnam tai būtų galima, tikt gerą norą turint. Apmislykim tiktai, kiek pinigų mes išleidžiam ant stiprių gėrimų, tabako bei visokių tuščių pasilinksminimų, iš kurių ne vien nieko gero, bet ir dar iškados turime. O kad dabar mes tikt mažą dalelę šitų pinigų apieravotum už Keliaujantį knygyną ir skaitytum jo knygas, tai tikiu bus visados iš to naudos. Kas norėtų tai pabandyti?
Bet ir kitaip yra galima mūsų knygynui pagelbėti. Aš noriu dabar čia kalbėti lietuviškų knygų rašytojams. Jums mielieji teesie paveikslu Vydūnas, ansai pagarsėjęs rašėjas mūsų dienų. Jisai knygynui dovanoja visus savo išleidimus, už ką ir šioje vietoje teesie dėkavota. Ką Vydūnas daryti galėjo, tikiu galėtų ir kiti knygų leidėjai. Todėl atsišaukiu į visus lietuviškų knygų leidėjus, ypač iš Amerikos ir Didžiosios Lietuvos. Pašelpkit mūsų knygyną tuom, kad priteikiant vis po kelis egzempliorius jūsų išleistųjų knygų. Kadangi ale knygynas su tikėjimu bei politika nieko darbo turėt nenor, yra tokios knygos nuo jo atskirtos ir nebus priimamos.
Šį kartą vėl yra knygos mūsų knygyno padalintos po visą Mažąją Lietuvą ir kiti skaitytojai „Naujosios“ norėdami pažinti Keliaujantį knygyną galėtų tai nuo arčiausiai gyvenančio parsinešti.
Fridrichas Bajoraitis