Šilutės ligoninės medicinos psichologė Diana Ereminienė dalijasi patarimais, kaip įveikti dėl karantino kylančias psichologines problemas.
Žmogus jaučiasi nesaugiai
„Pakilusio nerimo ir streso būsena gali lydėti nuolat, tapti kasdiene būsena. Žmogus atsiduria nežinomybėje ir negali planuoti, kontroliuoti situacijos, iškyla ligos grėsmė ar net grėsmė gyvybei“, – tvirtina medicinos psichologė.
Žinoma, kiekvienas žmogus karantino ribojimus išgyvena skirtingai, tai stebėta ir iki karantino. Pasak D. Ereminienės, vieni žmonės įvairiose situacijose pyksta, verkia, liūdi, priešinasi, išgyvena neviltį, kiti priešingai – stengiasi įveikti situaciją. Tačiau pandemijos metu, kai iškyla grėsmė sveikatai, tai padaryti sudėtingiau. „Apsauga priklauso ne tik nuo žmogaus sąmoningumo ir savisaugos, bet ir aplinkinių solidarumo, kultūros. Jau vien dėl to, jog negali pats sukontroliuoti, žmogus jaučiasi nesaugiai, kyla įtampa, nerimas“, – pažymi psichologė.
Ji priduria, kad karantino metu stipriai keičiasi žmonių kasdienybė, veiklos įpročiai, bendravimo aplinka, sprendimų pobūdis. „Daug pokyčių vienu metu natūraliai provokuoja savidestrukcijas žmogaus sąmonėje. Ne tik po karantino, bet ir po pandemijos skraiste patenka ne vien ligos grėsmė, tačiau ir keliantis įtampą prisitaikomumas prie situacijos, keliantis nerimą situacijos nežinomumas, nesaugumas dėl negalėjimo ją kontroliuoti“, – aiškina D. Ereminienė.
Silpsta imuninė sistema
Karantino metu ryškėja ir vienišumo problema. Vieniši žmonės dar labiau atsiriboja nuo situacijos, nutrūksta jų bendravimas su artimaisiais. „Tai reiškia, kad jie negali gyvai padiskutuoti dėl situacijos, palyginti savo supratimą, išgirsti kito nuomonę ar pakalbėti apie pozityvius dalykus, nukreipti dėmesį į džiugesnę informaciją, pakilesnę nuotaiką sąlygojančius dalykus“, – sako psichologė.
Menkai susivokiant situacijose žmogaus nerimo ar streso lygis gali stipriai pakilti, o streso metu dar labiau nusilpti imuninė sistema.
Anot D. Ereminienės, svarbu išskirti skirtingas amžiaus grupes ir specialiuosius poreikius turinčius žmones. Mat vienaip į situaciją gali reaguoti suaugęs žmogus, kitaip paauglys ar vaikas. Vaikų elgesys gali keistis, pasireiškia nuotaikų svyravimai, baikštumas, išsiblaškymas, pykčio, agresijos atvejai. Vaikai tampa labiau prieraišūs, gali keistis jų apetitas, miegas, išryškėti psichosomatinės reakcijos. Kyla sunkumų ir su asmenimis turinčiais suvokimo (psichikos) problemų ar žmonėmis, kuriems reikia aplinkinių pagalbos kasdieniniame gyvenime.
Svarbu rūpintis emocine gerove
COVID-19 pandemijos metu sveikatos priežiūros įstaigoms griežtinamos ir nuolat kintančios, dažnai neįprastos darbo sąlygos bei personalo trūkumas padidina medicinos personalo perdegimo sindromo riziką bei nerimą. Darbe patiriamas stresas veikia tiek medikų, tiek jų artimųjų sveikatą. „Medicinos darbuotojams įprasta patirti įtampą, spaudimą, tačiau dabartinis scenarijus yra pernelyg neįprastas.
Tad normalu, kad ypač padidėjo darbuotojų jautrumas. Stresas, įtampa, padidėjusios grėsmės pojūtis, baimės nereiškia, jog medikas negali dirbti savo darbo ar yra emociškai silpnas. Šiuo metu rūpintis savo emocine gerove yra taip pat svarbu, kaip ir fizine sveikata“, – sako D. Ereminienė. Ji medikams rekomenduoja labiau tausoti save ir apie savo išgyvenimus kalbėtis su kolegomis.
Medicinos psichologė akcentuoja, kad koronavirusu persirgę žmonės dažnai išgyvena liekamuosius fizinius ir somatinius simptomus. Be to, pandemija prilyginama emociškai trauminiam patyrimui, kai išgyvenama dėl savo gyvybės. „Persirgus gali būti psichologinės reakcijos – apmąstymai, mintys su kitų ar savęs kaltinimu, pyktis, kaltė, liūdesys ar net gėda. Pasireiškia dirglumas ar stebimas padidėjęs impulsyvumas“, – aiškina D. Ereminienė ir ragina žmones „neužsibūti“ savyje ir kreiptis psichologo pagalbos.
Patarimai, kurie padės sumažinti dėl karantino kylančias psichologines problemas:
1. Išlaikykite kontrolės jausmą: susitaikykite su tuo ko negalite pakeisti ir susitelkite ties tuo, ką galite nuveikti. Pavyzdžiui, įvertinkite kokią asmeninę riziką patiriate, kaip galite užsikrėsti jūs: gal dirbate dideliame kolektyve, turite daug kontaktų; apsirūpinkite vaistais dviem savaitėms jei susirgtumėte; turėkite planą ką darytumėte, jei susirgtumėte. Pasiruošimas nuo jausmų atsiradimo neapsaugos, tačiau jie bus mažiau intensyvūs, o ateities projektavimas mažina nerimą.
2. Jei tenka izoliuotis, susikurkite kitą veiklos rutiną, nei turėjote prieš saviizoliaciją, kitą dienotvarkę, kurios stengsitės laikytis. Rutina ir pastovumas mažina įtampą.
3. Kuo mažiau žiūrėkite, klausykite ar skaitykite stresą keliančių žinių. Susipažinkite tik su esmine pandemijos situacija. Juk nenutrūkstamas žinių srautas apie ligos protrūkius taip pat natūraliai kelia nerimą.
4. Atraskite ir garsinkite teigiamas ir viltingas istorijas apie pasveikimą, sėkmingus gydymo atvejus.
5. Jei tenka dirbti namuose, įžvelkite privalumus: daugiau matysite namiškius ar savo augintinius, patirsite mažiau išlaidų ir kt.; laikykitės darbui įprastos rutinos – panašiu metu kelkitės, pusryčiaukite ir pietaukite. Kuo tiksliau laikysitės įprastos rutinos, tuo Jūsų darbingumas bus aukštesnis, emocinė savijauta geresnė.
6. Sumažinkite neigiamą poveikį vaikams: nedemonstruokite savo susijaudinimo, tačiau jei nerimaujate, neneikite to; vaikas mato ir bet kokia prieštaringa informacija kelti jam stresą. Nesakykite vaikui „viskas gerai“, jei su aplinkiniais kalbate, kaip bijote ir nerimaujate. Pasakykite, jog kažko bijoti yra normalu, pamokykite saugotis. Stenkitės, jog vaikas laikytųsi įprasto režimo, dažniau žaiskite su juo ir patirkite malonių emocijų.
7. Vyresniems žmonėms arba turintiems suvokimo problemų reikia pranešti paprastus faktus kas vyksta, paprastais jiems suprantamais žodžiais, pakartoti informaciją tiek kiek reikalinga; aiškiai, glaustai, kantriai.
8. Atraskite, kokie individualūs būdai padeda jaustis ramiau.
9. Nepamirškite, jog be pandemijos yra ir gera knyga, įdomus filmas, skambutis draugams, senų nuotraukų albumai, malonūs atsiminimai.