Šiandien – Arklių diena. „Šilutės naujienos“ paminėjo ją šiek tiek anksčiau – nuvykome į Gedmanto GRYGELIO žirgyną Juknaičiuose. Ten prunkščia 26 grakštūs sportiniai žirgai.
Tik atvykusius pirmasis mus pasitikti atlėkė rainas katinas. Net nespėjome pastebėti, kai šis pro praviras automobilio dureles įšoko į vidų ir įsitaisė ant galinės sėdynės.
„Tik nepalikite jo automobilyje, didžiausias gaspadorius jis čia!“, – jau iš tolo šaukia kiekvieno savo augintinio pokštus pažįstantis šeimininkas.
Kol kieme fotografuojame gražuolį žirgą Rondo, už nugaros pasigirsta tylus cypimas – prie būdos šunelis verkia. O G.Grygelis juokiasi: „Gi moterų draugas čia. Neatsisukote į jį, tai dėmesio reikalauja“.
Įeiname į žirgyną: „Čia Bravo, ten Rondo, Žetonas, toliau – Vėtra…“, – žirgininkas ranka rodo ir vardija savo geriausius draugus. Tiesą sakant, jei paprašytų mus padaryti tą patį, sutriktume… Pripažįstame, tik šiuos žirgus užauginęs ir kasdien su jais būnantis žmogus gali atpažinti kiekvieną jų.
Taip pasilabinus su visais žirgyno gyventojais, išklausius apie kiekvieno skirtingus charakterius, kalbamės su šeimininku apie nepagydomą ligą, kuria jis serga jau 42 metus. Diagnozė jau aiški, tai – dėl ko mes ir atvykome – meilė žirgams.
Užaugino daugiau nei 100 žirgų
Pasirodo, šią nepagydomą ligą G.Grygelis paveldėjo iš tėčio. Jis buvo Lietuvos kariuomenės ulonų pulko puskarininkis, vėliau – ūkio arklininkas, todėl ir mažojo Gedmanto vaikystė pralėkė arklių draugijoje.
Sulaukęs 13-os metų, paauglys pradėjo mokytis joti Nemuno žirgyne ir, kaip jis sako, „užsivedė“. Pamena Gedmantas, kad mokėsi tuomet prajodinėti dar jauną žirgą, vėliau į lenktynes su juo leidosi. Šios pirmos draugystės su lenktynių žirgu vardas dar giliai įstrigęs atmintyje – Preila…
Kiek pats iš viso užaugino žirgų savo įrengtame žirgyne, šeimininkas sako neskaičiuojantis. Tačiau spėja, kad koks 100-asis žirgas jau tikrai turėjo būti. Šiuo metu ten prunkščia 26 žirgai. Vyriausiasis jų, kaip sako šeimininkas, pensininkas jau – 22 metų darbinukas.
Krizė palietė ir žirgyną
Pagal kilmę G.Grygelis auginti pasirinko anglų grynakraujų ir budionų veislės žirgus. Dabar iš šių veislių kuriama Lietuvos jojamųjų žirgų veislė. Gedmanto žirgai dalyvauja šios naujos veislės kūrime: prieš 8 metus ir vėliau pas jį gimę žirgai jau laikomi kuriamos Lietuvos jojamųjų veislės atstovais.
Kurdamas savo žirgyną, vyras dvi veisles rinkosi ne veltui: anglų grynakraujų veislės eržilai tinka visų veislių (išskyrus arabų) kumelaitėms, jų palikuonys nelaikomi mišrūnais. Taip pat šios veislės žirgai – patys greičiausi pasaulyje. Budiono veislės žirgai – darbingi, ištvermingi ir patvarūs, seniau jie buvo auginami karo tikslams.
„Žirgai – brangus malonumas… Jei turėčiau kokį vieną žirgą, dar galėčiau jį palepinti, o dabar žiūriu, kaip juos išlaikyti, – avižų, šieno, vitaminų nuperku, veterinarinės procedūros atliekamos ir t.t. Man tai nėra pramoga – tai darbas. Tačiau žirgai priklauso pramogų sferai, nes tai ne duona, ne mėsa, ne drabužis. Ekonominė krizė tokius dalykus paliečia pirmiausiai, o atsigauti pavyksta vėliausiai…“, – apie dabartinius sunkumus pasakoja žirgyno šeimininkas.
Pasak G.Grygelio, viską lemia pinigai, todėl ir varžybose jo sportiniai žirgai pasirodo tik Lietuvoje. Anksčiau su savo žirgais į varžybas važiuodavo pats šeimininkas, dabar leidžia mokiniams pajusti pergalės jausmą.
Jei ne krizė, gal ir užsienyje savo jėgas Juknaičių žirgai išbandytų. Mat specialių apdovanojimų, vadinamų rozetėmis, jie Lietuvos varžybose pelnė nemažai. Daugiausia laimėjimų – žirgo Bravo sąskaitoje.
Draugų neparduoda
Dar 2006 metais G.Grygelis svajojo apie maniežą, kur savo žirgus galėtų prajodinti. Svajonė realizuota – įrengtas maniežas po stogu. Tiesa, anksčiau vyras norėjo maniežo po atviru dangumi, tačiau dabar nesigaili įsirengęs jį po stogu: čia neužlyja, ir žiemą žemė neužšąla.
Leidžia juknaitiškis į šį maniežą Kauno profesinio rengimo centro mokinius praktiką atlikti. Viena jų – Sandra – jau gana sėkmingai varžybose su Juknaičių žirgu pasirodo.
Manieže kartais apsilanko ir laisvalaikiu norintys jodinėti žmonės. Kol kas Gedmantas dar tik svarsto, ar leisti daugiau žmonių čia mokytis joti. Mat kuo toliau, tuo labiau jis pastebi, kad vien iš žirgų auginimo neišsilaikys.
„Valstybė privačių žirgų augintojų neremia, tad nori nenori teks užsiimti jojimo pamokomis. Kaip anksčiau svajojau apie maniežą, dabar svajoju, kad tik nereiktų man šių žirgų parduoti ir išvažiuoti į užsienį…“, – liūdna gaidele Gedmantas baigia pasakoti apie savo svajones.
Pasak žirgininko, žirgų auginimas Lietuvoje niekada nebuvo pakilęs ekonomiškai. Tai ne verslas, o labiau šeimininko aistra. Auginant žirgus įvairių nelaimių pasitaiko – jie ir suserga, ir susižeidžia.
Kainą, už kiek žirgą galima parduoti, lemia ir tai, kaip jį išauklėsi, ar tvirtą išauginsi. Žirgų kainos – ne kaip turguje kokio produkto – jos nevienodos. Todėl žirgyne vieni metai būna geri, kiti sunkesni. Tačiau milijonų čia tikrai nėra.
Pamena Gedmantas, kad užsienietis prieš kelerius metus siūlė už Rondo 150 000 Lt. Bet žirgas liko Juknaičiuose – neįstengė vyras jo parduoti.
„Nors aikštingas šis žirgas, bet, kaip sakoma, draugų neparduosi. Be to, vienas žmogus man kažkada pasakė, kad kol turėsiu Rondo, tol nepasensiu…“, – dar vienu prietaru tiki šeimininkas.
Žirgo Slunkiaus nulemtas likimas
„Sakoma, kad kai gimsta žirgas, jis turi gauti vardą, kuris atspindi jo elgseną. Pavyzdžiui, jei pavadinsi kurį vardu Slunkius, tai toks jis ir bus. Todėl galvodamas vardus G.Grygelis atsižvelgia į šį prietarą.
Kumelaičių vardai renkami pagal mamos vardo pradžią, eržilų – pagal tėvo vardą. Savo naujiesiems draugams Gedmantas vardus renka pats, todėl dabar žirgyne auga jo pavadinti Bravo, Rondo, Žetonas, Vėtra, Šerkšnas, Žestas, anksčiau ir Migdolas, Alegro buvo.
Pasak žirgų augintojo, išauklėti juos – tai tas pats, kas auklėti žmogų: vieną – lengva, kitą – sunkiau. Ruošiant sportinius žirgus, kiekvieną reikia gerai išjodinėti, išmokyti. Auklėjimas irgi priklauso nuo žirgo charakterio – baugų žirgą stengiamasi jaukinti, piktą – pastatyti į vietą, sudrausminti. Neslepia žirgininkas, kad bandant susidraugauti su augintiniais visko buvo – ir spyriai, ir nubloškimai žemyn, įvairios traumos.
„Žirgams ir priėmėju, ir gydytoju, ir draugu, ir priešu kartais būnu“, – santykius su savo daug dėmesio reikalaujančiais augintiniais nusako Gedmantas. Jis vienas juos šeria, girdo, susirgus – ir gydo. Tenka ir naktį keltis gydyti ar gimstančius kumeliukus priimti.
Todėl dieną naktį kartu su šiais draugais būnantis Gedmantas sako jų emocijas puikiai pastebintis. Jis žino, kada žirgui liūdna ir kad tai reiškia, jog jam kažką skauda, o kada linksma. Ir charakterį kiekvieno puikiai pažįsta – vienas nesiskundžia apetitu ir ėda net nežiūrėdamas ką, kitas – kiekvieną avižų grūdelį po vieną sukramto, vienas iš žirgyne apsilankiusių žmonių rankų vaišėmis mėgausis pasigardžiuodamas, kitas – net nežiūrės į lankytojo pusę.
Kokie bus 2014-ieji metai?
Paklausus Gedmanto apie žirgų poveikį žmogaus sveikatai, jis iš karto linksi galvą ir vienareikšmiai pritaria, jog tokia terapija – veiksminga. Tik, pasak žirgų augintojo, sėkmingai terapijai reikia parinkti meilų, ramų žirgą.
Juknaičių žirgyne auginami žirgai tokiai terapijai netiktų. Mat sportiniai žirgai ne tam buvo auginami, kad sugertų neigiamas žmogaus emocijas, leistųsi bet kieno vedžiojami. Šio žirgyno žirgai – dinamiški, neprognozuojami. Jei koks kiškis iššoktų ar garsas nepažįstamas sklistų, tai žirgas gali išsigąsti, muistytis, neklausyti.
Atsisveikindami su žirgyno šeimininku klausiame, kokius gi Žaliojo medinio Arklio metus, spręsdamas pagal savo augintinius, jis prognozuoja.
„Oi, energingi metai artėja… Visko bus!“, – juokdamasis žada žirgų žinovas.