Jakševičių šeima, kaip ir grafai Pliateriai, prelatas, klebonas Julius Maciejauskas – neatsiejama Švėkšnos istorijos dalis.
Skulptorius Aleksandras Jakševičius (1844-1934) susilaukė dviejų sūnų: Vincento (1873-1936) ir Benjamino (1895-1984), pasukusių tėvo pėdomis. Vėliau jais sekė jų sūnūs: Silvanas Eugenijus (1900-1933), Adomas (1908-1967), Romanas (1905-1993) ir Vytautas (1930-1982) (pastarasis – Benjamino sūnus).
Šilutės F.Bajoraičio bibliotekos Saugų filialas skaitytojus pakvietė į bibliotekos globėjos Violetos Astrauskienės fotografijų parodos „Menininkų Jakševičių kūrybos palikimas”, atidarymą. Parodos autorė pasakojo apie legendinių menininkų gyvenimą ir svarbiausius darbus, kurie saugomi Švėkšnoje, grafų Pliaterių dvaro parke, šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje, Kužiuose (Šiaulių r.), Kaišiadoryse ir Panevėžyje – šventovių interjero puošyba bei Žiežmarių Laisvės paminklas.
Kūriniai puošia Švėkšną ir kitas Lietuvos vietas
Beveik visi Jakševičių kūriniai yra įtraukti į Lietuvos kultūros paveldą. Tačiau šiandien dar ne visas šių menininkų kūrybinis palikimas atrastas, sukomplektuotas ir įvertintas.
Jakševičiai – tėvas Aleksandras, jo sūnūs Vincentas ir Benjaminas bei vaikaičiai Silvanas su Adomu apkeliavo ne vieną Lietuvos vietovę, palikdami nuostabius kūrinius su dalimi savo širdies bei talento. Iki šiol nežinoma, kur menininkai dirbo iki lemtingo susitikimo su Švėkšnos klebonu J.Maciejausku, kuris ieškojo geriausių to meto meistrų naujai statomai bažnyčiai Švėkšnoje. Tikėtina, kad dar dirbdamas Panevėžyje J.Maciejauskas žinojo apie V.Jakševičiaus talentą ir darbus. Tokiu būdu XX a. pradžioje Aleksandras ir Vincentas Jakševičiai buvo pakviesti Švėkšnos bažnyčios interjero darbams. Gabių, pripažintų meistrų jau nepaleido ir grafas Jurgis Pliateris, kuris skyrė V.Jakševičiui žemės sklypą, medienos namo statybai.
Vincento ir Marijos Jakševičių šeima labai bendravo su grafais Pliateriais. Taip Švėkšnos miestelis pasipuošė Jakševičių kūriniais: 1912-1914 m. pastatytas šv. Florijono paminklas, Švėkšnos dvaro parko tvenkinio salelėje – deivės Dianos skulptūra, saulės laikrodis ir kt. mažoji parko architektūra. Šie kūriniai išlikę iki šių dienų. Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio proga Adomas Jakševičius pastatė Laisvės paminklą, kuris 1928m. liepos 25 d. pašventintas kartu su naujais „Saulės” gimnazijos rūmais. Po II pasaulinio karo paminklas pradėtas ardyti: nuverstas kryžius, numušta moters ranka su vainiku, apdaužytos šventųjų ir gyvūnų figūros. Apgriautas jis išstovėjo 20 metų, o 1968 m. buvo nuverstas ir sudaužytas, liekanos traktoriumi išvežtos ir užkastos žemėje.
Kilus tautinio atgimimo bangai, imtasi paminklą atkurti. Lėšos pradėtos rinkti 1989 m., švenčiant mokyklos 70-metį. 1990 m. Švėkšnos parapijos klebono Petro Vincento Stuko iniciatyva paminklo kopija buvo atstatyta.
Prie kelio Švėkšna-Saugos, Aleksandras ir Vincentas Jakševičiai įrengė šv. mergelės Marijos Lurdo grotą, skulptūromis papuošė ten pastatytą koplyčią. Menininkai yra įrengę ir daugiau tokių grotų kitose Lietuvos vietovėse: Dembavoje (Panevėžio r.), Gardame (Šilutės r.), Veiviržėnuose ir Ablingoje (Klaipėdos r.).
Paminklai stovi ir kapinėse
Prasidėjęs karas ir sovietmetis, į menininkų gyvenimą ir kūrybą įnešė daug sumaišties, netekčių. Tėvo Vincento auklėjimas neleido sūnums pasiduoti spaudimui kurti komunistinius simbolius, išsižadėti savo pažiūrų, kryptingumo kūryboje. Žinodami savo talento vertę jie nesiekė iškilti, praturtėti, padaryti karjerą. Kova už laisvės siekimą kūryboje ir gyvenime rodo Adomo asmenybės turtingumą, vidinį stiprumą. Galima tik stebėtis šio žmogaus fizinėmis ir dvasinėmis galiomis, sugebėjimu išvengti nelaisvės, tremties ir nė vienos dienos netarnauti sovietinei valdžiai.
Tačiau ir tuo metu Adomo kūryba nebuvo pamiršta, dvasininkai slapčia jį kvietėsi smulkiems darbams į savo bažnyčias. Tarybiniu laikotarpiu Švėkšnoje vietiniai gyventojai už nedidelę kainą, o kartais ir už maistą samdė Jakševičius pastatyti paminklus ant jų artimųjų kapų. Šiandien Švėkšnos kapinėse stovi Balsių giminės mauzoliejus, liūdintis Angelas ant Jucių šeimos kapo ir kiti A.Jakševičiaus kurti antkapiniai paminklai.
Vėlų 1967 metų rudens vakarą išėjo Adomas visam laikui su savo angelais, kuriuos kūrė, pažinojo. Išėjo laisvas, neįbaugintas, nenugalėtas nepalankių gyvenime ir kūryboje aplinkybių.
Beveik visiems trijų kartų dailininkų Jakševičių darbams būdinga, kad tai ne smulkūs, trumpalaikiai, nereikšmingi kūriniai, o ilgaamžiai, estetiškai patrauklūs ir keliantys žmonėms pasigėrėjimą. Taip trys menininkų kartos, dirbusios profesionaliai, išradingai, su dideliu meistriškumu ir harmonija, kūrė Dievui ir žmogui, jų darbai puošia Lietuvos bažnyčias, kapines, aikštes.
Švėkšnos ambasadorė Lietuvoje
Bibliotekos globėja V.Astrauskienė pasidžiaugė, kad šias Knygų Kalėdas sutikome naujose, erdviose ir dar dažais kvepiančiose bibliotekos patalpose. Padėkojusi renginio dalyviams už dėmesingumą, o bibliotekininkėms už prasmingą bendradarbiavimą, dovanojo ryšulėlį naujų knygų.
Bibliotekininkė Regina Juškienė padėkojo bibliotekos renginių garsintojai ir nuolatinei talkininkei ir įteikė kalėdinę gėlę.
Saugų seniūnė Dalia Rudienė bandė suskaičiuoti parodos autorės kūrybinius gebėjimus: tapyba, lipdymas, rašymas, piešimas, fotografija, knygrišystė ir dar kiti, kurių mes dar nespėjome sužinoti. Seniūnė dėkojo už įdomų ir pasakojimą apie Švėkšnoje gyvenusius ir kūrusius menininkus.
Irena Rimkuvienė įvardijo Violetą kaip Švėkšnos ambasadorę Lietuvoje, su didele meile pasakojančią apie savo gimtąjį miestelį Švėkšną ir jos istoriją, bei savo darbais apie dailininkus Jakševičius, meninių koliažų paroda apie Švėkšnos grafus Pliaterius, pradėjusia kelionę nuo Švėkšnos, ir tęsiančią toliau Lietuvoje – Palangoje, Vilniuje, Kapčiamiestyje, ir, tikėtina už jos ribų.
Susitikimas baigėsi prie arbatos besišnekučiuojant apie Švėkšnos istorinį ir architektūrinį veidą.
