Merė D.Žebelienė: „Politika ir mero kėdė – laikini dalykai“

mere zebeliene daivaGruodžio 13-ąją suėjo pusė metų, kai rajono savivaldybei vadovauja merė Daiva ŽEBELIENĖ.

Kieta ar minkšta mero kėdė moteriai? Ar dirbant politikų – vyrų – apsuptyje netenka pastebėti nuostatos, esą ką norėti iš moters, jos juk ir protas moteriškas?.. Ar lieka laiko šeimai, ramiam pasivaikščiojimui po miestą vakare, mažiems moteriškiems poreikiams – kirpyklai, manikiūrui?

Apie tokius dalykus buvo šį kartą išskirtinai moteriškas „Šilutės naujienų“ pokalbis su rajono vadove jos pusmečio darbo šiose pareigose proga.

 – Tai kaip su tos mero kėdės minkštumu?

– Mero kabinete, kaip matote, yra trys stalai, tad ir kėdžių – trys rūšys. Pati kiečiausia, sakyčiau, stovinti prie posėdžių stalo, ją vadinu dalykine. Prie šio stalo sprendžiame svarbiausias problemas ir sunkiausius klausimus, reikia atsakingai priimti sprendimus.

Prie mero stalo stovinti kėdė – vidutinio kietumo, darbinė. Čia skaitau ir analizuoju laiškus, dokumentus, juos pasirašinėju.

Kadangi nemoku dirbti bet kaip, į kiekvieną situaciją ir į kiekvieną įstatymo raidę gilinuosi išsamiai.

To reikia, jei nori turėti teisingą supratimą bet kuriuo klausimu, jei viską nori padaryti kompetentingai, kad paskui, net ir po daugelio metų, nereikėtų gailėtis dėl netinkamai padarytų darbų. Aš to noriu ir siekiu, todėl tam skiriu daug laiko.

Yra dar žurnalinis staliukas, prie kurio stovinčias kėdes vadinu bendravimo kėdėmis. Čia vyksta nuoširdūs ir neįpareigojantys pokalbiai su ateinančiais šilutiškiais, su kolegomis, kartais – ir politikais. Čia aptariame įvykusias šventes, išklausau patarimų.

Taigi mero kėdė būna visokia, priklausomai nuo to, kokį klausimą tenka spręsti.

Užtat gerai suprantu kita: nutūpimas toje kėdėje – labai laikinas dalykas. Tik šeimoje moters niekas nepakeis, o politika ir merės postas – tai tik buvimas tam tikru laiku.

– Ar bendraudama su politikais, kurių dauguma – vyrai, nepajaučiate, jog kai kurie iš jų galvoja, esą ne moteriai vadovauti savivaldybei, esą šias pareigas geriau atliktų vyras?

– Dar neteko pajusti, kad kas nors duotų suprasti, jog mano nuomonė – prastesnė nei vyrų. Ir su vicemerais, ir su koalicijos partneriais daug diskutuojam, analizuojam problemas ir visada jaučiu jų palaikymą. Jie nebent pataria, o aš stengiuosi išgirsti, neatmetu nei patarimų, nei pasiūlymų.

Paprastai pirmadienių rytais visi susėdę aptariame svarbiausius savaitės darbus, numatome, ką reikėtų pasikviesti, su kuo susitikti, pasitarti.

Visada sakau, kad protingos, pamatuotos kritikos nereikia bijoti ir pati jos nebijau, nors savo nuomonę turiu visais klausimais.

Bet vyrų spaudimo nejaučiu, jaučiu tik palaikymą.

– O kaip vertinate ne itin taktiškus kai kurių politikų vertinimus Jūsų atžvilgiu, kurių nemažai buvo prieš pusmetį vykusio politinio perversmo metu?

– Nepaneigsi – neturinčių politinės kultūros politikų yra ir Seime, ir savivaldybėje.

Buvo ir tam tikro draskymosi, ir vulgarių vertinimų iš opozicijos pusės. Bet visada laikausi nuostatos, kad į panašius išsišokimus reikia stengtis reaguoti ramiai, tiksliau – visai nereaguoti. Gyvenimas man jau įrodė, kad tokia pozicija duoda svariausius rezultatus.

Davė ir šį kartą: jau sulaukiau kai kurių tų pačių, kažkada rėkavusių opozicijos politikų rankos paspaudimo.

– Ar šiam darbui užtenka įprastų darbo valandų?

– Tikrai ne. Paprastai mes su administracijos direktoriumi Raimundu Ambrozaičiu Savivaldybę paliekame paskutiniai. O kur dar vakariniai ir savaitgalių renginiai, kurie irgi atima daug laiko.

Apskritai nežvilgčioju į laikrodėlį, bet pastaruoju metu jau pradėjau save mokyti tai, kas nėra skubu, palikti spręsti rytojui. Nes, kaip jūs ir pastebėjote, dar turiu ir šeimą, esu ir žmona, ir mama.

– Sakoma, kad moteris laiko 3 namų kampus. O moteris – merė, ko gero, stokoja laiko net dviem namų kampams sužiūrėti. Kaip tvarkotės su tuo visoms mums jau įprastu paros valandų stygiumi? Ar neburnoja vyras, ar nepristinga laiko vaikams, pačiai sau?

– Be abejo, anksčiau, kol nedirbau šio darbo, laiko turėjau daugiau.

Kai buvo pasiūlyta eiti šias pareigas, man buvo svarbu sulaukti šeimos palaikymo. Ilgai diskutavome, svarstėme, nes supratau, kokios tai svarbios pareigos, kiek daug laiko jos atims. Bet kad jo atims tiek daug, atvirai pasakius, net neįsivaizdavau.

Dabar namų ir vaikų rūpesčiai didžiąja dalimi užgulė vyro Romualdo pečius. Džiaugiuosi jo tvirtybe, palaikymu, tuo, kad jis supranta, kur aš šiuo metu esu ir ką veikiu. Ir tuo, kad susitvarko, nors yra nelengva.

Tiesa, studentai Lukas ir Tomas jau beveik savarankiški. Džiaugiuosi, kad ir jie domisi, kaip man sekasi, linki stiprybės. Bet mažiausiajam septynmečiam Tadukui mamos dar labai reikia.

Tik sekmadienis yra ta diena, kurią visą galiu atiduoti šeimai. Tuomet stengiamės kur nors nuvažiuoti, o jei niekur nevažiuojame, palepinu šeimą kokiu gardesniu patiekalu, tiesiog džiaugiamės buvimu kartu, bendravimu namų aplinkoje.

Pasigražinimo procedūroms laiko lieka mažai, bet užtenka tiek, kiek yra.

Dabar džiaugiuosi net tada, kai turiu galimybę ramiai pereiti Šilutę. Tiesa, tai galiu labai retai.

– O einančios gatve šilutiškiai nekalbina?

– Ir stabdo, ir kalbina. Išklausau, pabendrauju. Džiaugiuosi, kad žmonės nesibaimina atvirai išsakyti savo rūpesčius ir platesnes – visam rajonui svarbias problemas.

Žmogaus paprastumą, nuoširdumą, atvirumą labiausiai vertinu.

Ir dar labai džiaugiuosi tuo, kad neretas palinki didelės stiprybės.

– Ir pabaigai – merės kalėdiniai linkėjimai „Šilutės naujienų“ skaitytojams.

– Tegu Kalėdų džiaugsmas sušildo visų šilutiškių širdis, tebūnie Naujieji dosnūs prasmingų darbų, drąsių idėjų, naujų vilčių. Būkite sveiki, energingi, linksmi ir laimingi 2013-aisiais metais.