Mama iš didžiosios „M“. Mama, kuri tikėjimą, viltį, supratingumą ir meilę nešasi visur su savimi. Mama, kuri kopdama į 60-uosius metus nesiguodė dėl jai ir jos šešioms atžaloms skirtojo likimo. „Viskas bus gerai“, – žodžiai, kurie skamba netik mano ausyse…
Turėčiau prisistatyti. Aš – Irenos LILEIKIENĖS dukra Ligita. Dukra, kuri likimui taip susiklosčius, grindžia gyvenimo kelią svečioje šalyje. Aš ta, kuri ilgai tylėjusi nusprendė: laikas prabilti. Suprantama, jog rašant apie savo mylimą Mamytę nebus nieko, kas paprastai vadinama neigiamais atsiliepimais, nes aš turiu tiktai gražius.
Trumputė biografija
Augo Pagėgių krašte, viena sesė tragiškai žuvo 13 metukų, kitą Nemunas pasiglemžė nesulaukusią 30-ies. Brolis Stasys Noreika kiek vyresnis, gyvenantis ne už jūrų marių – Kaišiadoryse, bet sutinkamas nedažnai. Vieniša, bet laiminga, apsupta kasdien aplankančių 9 anūkų, dviejų sūnų bei 4 dukterų (aš, nors gyvenu ne Lietuvoje, bet širdyje taip pat visada kartu).
Anūkų, brolio ir dukterėčios paprašiau trumpai apibūdinti tetą, močiutę ir sesę.
Anūkai Erikas, Ugnė, Rokas ir Perla: „Gera, miela ir rūpestinga, myli mus ir mes ją mylim labai. Kai močiutė buvo ligoninėje mes taip jos laukėme. Ji visada išbučiuoja visą veiduką“.
„Močiutė gera, jos šypsena be galo graži. Šypsokis močiute, sveikatos Tau!“, – linkėjo anūkai Karolina, Milda, Lukas ir Aurimas.
Mamytės šypsena neliko nepastebėta ir mamos brolio Stasiuko dukters Airidos. „Ji visada į mane žvelgia savo ryškiomis rudomis akimis ir negaili unikalios šypsenos. Ji man kaip mama – visada apkabina, kai leidžiu vasaros atostogas ir nepaliauja sakiusi: „Viskas bus gerai, Airidut“. Mylim ją be galo“.
„Ji visados mane palaikys ir prireikus nuvalys ašaras. Gera, jog galiu pasakyti „Myliu tave, sesyt. Gera, jausti tavo šilumą apkabinus. Tavo dėka viltis vis dar neblėsta“, – brolis Stasys. 
Viskas viename
Tiek daug norėčiau parašyti man/mums svarbių prisiminimų apie šią trapią moterį: tetą, draugę, sesę, Močiutę, Mamytę. Galiu tik atlikus vieną pagrindinių vaidmenų pjesėje „Irenos gyvenimas“ brūkštelt tai, kas, pasak manęs, sudomintų skaitytoją.
Ištrauka iš… „Tau, ir apie tave“ (L.Lileikytė):
„Mamyte, ar tu sėdėjai čia, kol aš miegojau? Ne, ką tik atėjau, lietaus barbenimas neleido man užmigti, o ir tave norėjau apklostyti“. Nusišypsojau. Apsikabinome viena kitą suspausdamos stipriai. Jutau begalinę šilumą, girdėjau kaip širdies dūžiai grojo gyvenimo maršą. „Mamyte, myliu tave. Ačiū…“ Jos glėbyje ir aukšta temperatūra nebaugino.
Visada, kalbėdama žiūriu į akis, ir nors miegamajame degė blausi naktinė lempelė, pastebėjau, jog tąkart jos akys buvo kupinos ašarų. „Kodėl tu vėl verki?“, paklausiau ir pajutau, jog manosios taipogi apsipylė ašaromis. „Gyvenimas nėra lengvas, vaikeli, bet viskas bus gerai“. Ištarusi magiškus žodžius nubraukė ašaras nuo savojo skruosto.
„Verkti nėra blogai, tada palengvėja. Įveikusi sunkumus, supranti, jog kaskart tampi stipresnė. Kiekvienas turime sau skirtąjį kelią“. „O aš žinau, kuriuo keliu eisiu!“ „Kuriuo?“, – pastebėjau, kad šmėkštelėjo šypsena Jos veide. Nudžiugau ir tarsi išmoktą eilėraštį tvirtu balsu išpyškinau: „Eisiu tuo, kuriuo tu mus mokai. Pasiimsiu su savimi kuprinę, kurioje bus tik pagrindiniai ir svarbiausi kelyje „daiktai“: ta begalinė meilė, kurios tu nestokoji ir gaubi mus net sapnuose, tikėjimas, kuris mane taip žavi, viltis, kantrybė. Kartais stebiuosi ir klausiu savęs: iš kur visa tai – užsispyrimas, pagarba? Žengsiu palengva, bet užtikrintai. Priėjusi kryžkelę sustosiu, pagalvosiu, pasirinksiu. Net jei kelias galbūt ir bus klaidingas, negrįšiu atgal, eisiu į priekį, pasipildydama tik savajį nešulį daugiau išminties ir dar giliau, dar saugiau įbruksiu storąją gyvenimo knygą, kurią dengia baltas ir juodas viršelis „Gyvenimas“…
Kad ir kur bebūtum
Gyvenimas blaškė, o ir vėjo gūsiai kartais buvo neįveikiami. Kartais galvodavau kad viskas baigta, baimė sukaustydavo. Bet giliai širdyje nenustojau tikėti, kad Ji suras išeitį ir, žinoma, taip ir būdavo. Kartais, šluostydama ašaras, norėdavau apsikeisti vietomis, kad galėčiau palengvinti josios sunkiąją kelionę.
Visur ir visada, Ji – su mumis. Darželių, mokyklų vaidinimuose kaukės išiskirdavo kruopštumu ir unikalumu, rugsėjo 1-ąją vilkėdavome naujais rūbeliais. Tada nepastebėjau, kad Ji avi jau keletą metų iš eilės tuos pačius, keletą kartų klijuotus batus. Norėčiau laiką atsukti atgal…
Mūsų namuose visos kertės buvo švariai iškuoptos, viskas turėjo savo vietą. Kaskart užuodus skalbinių kvapą šiandien, prisimenu savąją vaikystę.
Kalėdos, Kūčios buvo ypatingos ir visada pagal tradicijas švenčiama šventė. Pamenu, kai kartą pritrūkus dvyliktojo patiekalo, juokaudama Mamytė padėjo ant baltos staltiesės majonezo indelį. Nereikšmingas įvykis? Bet man jis įsitrigo. Aš su broliu nuolat pešdavausi. Mamai ne kartą teko pabuvoti mūšio lauke ir tramdyti įsiplieskusius kareivėlius.
O laikas bėgo. Mes augom, protingėjom, mokėmės netik iš gyvenimo mokyklos, bet ir iš mūsų rūpestingos Mamos.
Šiandien mes grindžiame savajį kelią. Bet kartais taip norėtųsi pabūti dar mažu vaiku. Pasiilgstu to jausmo, kai mums miegant, Ji tyliai ateidavo apklostyti. Pasiilgstu įsirangyti ant Jos kelių. Gera tai prisiminus.
Šiandien visi kuria savo lizdelius Šilutėje, bet ne aš… Bet pati būdama mama jau žinau, kiek kantrybės bei jėgų reikia norint duoti vaikui viską, ką gali duoti.
Kreipiamės į Tave
„Mamyte, mes esame Tau be galo dėkingi už viską. Ačiū, kad leidai klysti, kad neteisei, atleidai. Mes dėkingi, kad Tu mus užauginai. Galbūt nevisi iš mūsų gali išreikšti savo mintis žodžiais, bet Tu juk žinai, kad mums reiški daugiau nei daug.
Šiandien žinau, kad žveldama pro penktojo aukšto langą, kamuojama neseniai pripažintos ligos skausmų, prieš save nuolat matai mus. Edmukas, Ingutė, Vaidutė, Ligitėlė, Tomukas, Giedrutė, – mes, Tavo užauginti vaikai, sakome Tau: didelis Ačiū, brangi Mamyte.
Noriu palinkėti visoms mamoms stiprybės. Kad ir kur, kad ir kokia bebūtum, Tu savo vaikams esi pati pačiausia ir nepakeičiama. Nes Tu – Mama.
Su Mamos diena!