Metų sandūra pažymėta 90-uoju juknaitiškės S.Petkienės jubiliejumi

ilgaamze petkieneKasmet išlydėdama senuosius metus juknaitiškė Stefanija Petkienė švenčia ir savo gimtadienį. Jis pagal gimimo liudijimo įrašą yra gruodžio 31-ąją, tačiau, kaip iš tėvų pasakojimų atsimena ilgaamžė, tikroji jos gimimo data yra ankstus sausio 1-osios rytas. „Kai gimiau, tėvai turėjo daug visokių rūpesčių, buvo labai užimti. Tad tėvelis per tą skubėjimą ir užrašė senuosius metus“, – svečiams, užsukusiems gruodžio 30-ąją pasveikinti, pasakojo jubiliatė.

Su gražiai nugyventais metais ir dar gražesniu jubiliejumi senolę sveikino bei linkėjo gero pasibuvimo su artimaisiais Juknaičių seniūnas Alfredas Gaubys, socialinė darbuotoja Vita Gečienė, savivaldybės mero pavaduotojas Algirdas Balčytis ir Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis.

Šviesūs vaikystės prisiminimai

Pasakodama apie savo gyvenimą, prasidėjusį Pajūralyje (Šilalės r.), kur ji išvydo pasaulį, p. Stefanija sakė, jog šiandien puikiai atsimena linksmas vaikystės dienas. Tiesa, nebuvo jos lengvos, teko daug ir sunkiai dirbti, tačiau darbas, anot jubiliatės, žmogaus negadina.

Šeimoje augo šeši vaikai, iš kurių vienas labai anksti mirė. Buvusi vyriausia Stefanija atsimena ir tai, kaip eidama dešimtus metus neteko šviesaus proto ir išsilavinusio tėvelio. Jauniausiajam broliukui tuomet tebuvo vos pora savaičių.

„Kai mama liko našlė, subyrėjo ir planai vaikus išleisti į mokslus“, – pasakojo ilgaamžė. Ji atsimena, kaip tėvelis, dar būdamas gyvas, visiems pasakodavo apie Amerikoje praleistus metus, rodė senelių nuotraukas, darytas toli už vandenyno, bei sakė, jog savo visus vaikus išleis į „mokslainę“. Bet šeimai netekus pagrindinio maitintojo, keitėsi ir planai.

Tačiau likimas Stefanijai padovanojo galimybę paragauti šiek tiek mokslų. „Būdami vaikai dirbome ir gyvenome kaip samdiniai dvare. Jame gera dvarininkė mums vesdavo pamokas, mokė skaityti, rašyti“, – prisimena jubiliatė.

Gyvenimas tik grūdino

Stefanija atsimena ir skaudžius karo išgyvenimus – teko gulėti didžiulėje duobėje bei jausti, kaip pro ausis švilpia kulkos, patirti akistatą su mirtimi.

Pasibaigus karui, vengdama ištrėmimo į Rusiją, Stanislavos mama su vaikais paliko Žemaitiją ir atvyko į Klaipėdos kraštą, apsigyveno Šernių kaime. Tada Stefanija jau buvo sulaukusi pilnametystės, tad netrukus ji patraukė būsimo vyro Stanislovo Petkaus dėmesį.

Stanislovas buvo našlys, turėjo tris dukras, kurių mažiausiajai buvo vos treji. Įsiliejusi į naują šeimą Stefanija susilaukė dar trijų atžalų. Mažėlis mirė, vos sulaukęs mėnesio, nes susirgo plaučių uždegimu. Taip Stefanija užaugino penkis vaikus: tris – našlio vyro ir du – bendrus.

Į Juknaičius šeima atvyko ketindama susikurti geresnį gyvenimą. Anot Stefanijos, jiedu su vyru čia pasibudavojo (pasistatė) trobelę, pasirūpino, kad šalia jos būtų ir šiek tiek žemės karvutei paganyti.

Brangiausi – artimieji

Šiandien ilgaamžė Juknaičių gyventoja džiaugiasi, kad likimas nepašykštėjo sveikatos ir šviesios atminties. Gyvendama savo sodyboje kartu su sūnumi Edmundu, ji vasaros dienas leidžia sukdamasi tarp puoselėjamų gėlynų, daržų. Juk jie, anot Edmundo, mamos stichija. Šaltuoju metų laiku moteris stebi televizijos laidas, skaito laikraščius bei viskuo domisi.

Kasdienybę senolei praskaidrina vis pasisvečiuoti užsukantys vaikai, aštuoni anūkai, keturi proanūkiai, nepraleidžia ilgaamžė nė vieno sekmadienio šv. Mišių bažnytėlėje. Anot Stefanijos, pamaldumą ji perėmė iš tėvelio giminės, kuri buvo labai dievobaiminga.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.