Skatinant buriavimą Nemuno deltoje, klubo „Marių burės” kolektyvas, kaip ir kasmet, suorganizavo buriuojančio jaunimo susibūrimą.
Klubo nariai, savanoriai, tėveliai prisidėjo prie buriavimo stovyklos veiklos. Klubo paramos ir savanorių dėka stovyklą pavyko suorganizuoti nedideliais kaštais, todėl joje galėjo dalyvauti vaikai ir iš mažiau pasiturinčių šeimų.
O vaikų šiais metais užderėjo kaip niekad – net 18. Laimei, dauguma jų jau turėjo buriavimo patirties, o kam tai buvo pirmas kartas, greitai apsiprato, stovyklos metu ėmė buriuoti, tikime, kad ilgam.
Stovyklos savanoriai, be kurių nebūtų įvykusi stovykla, Laima, Vydas, močiutė Antanida, alinant nepakeliamam karščiui, nepailsdami maitino ir girdė mūsų gausią kompaniją, sukosi aplink įkaitusį kazaną ir stengėsi, kad visi būtų sotūs. Treneriai Aleksandras ir Arūnas padėjo prižiūrėti jaunuosius buriuotojus, skirstė jiems užduotis, mokė buriavimo technikos ir užtikrino saugumą ant vandens. Nepailstantis techninis pagalbininkas Dainius užtikrino techninę pagalbą vandenyje ir ant kiemo trinkelių. Klubo prezidentas Aras išmintingai tylėjo, tačiau žvilgsnis stovyklos metu išliko budrus ir nerimastingas – juk nedažnai klube klega toks didelis būrys jaunimo!
Ne tik buriavome, nes siekiame, kad buriuotojai pažintų gimtąjį kraštą ir jį mylėtų, tad vykdėme ir pažintinę, edukacinę programą. Aplankėme Kintų didžiąją tują, Kintų kaituotojus Eglę ir Lauryną, kurie pasiūlė papildyti buriavimo programą plaukimu „Kurėnu“ (na, gal kitais metais). Lankėmės Ventės rage, kur gerai nusiteikęs darbuotojas mums ne tik pademonstravo žiedavimo subtilybes, bet ir paskaitė linksmą paskaitą apie migruojančius paukščius, leido patiems paleisti žieduotą paukščiuką į laisvę.
Kai vėjas mus visai apleido, su ekskursijų vadove Živile iškeliavome į Šilutės praeitį. Aplankėme Dreverną, Svencelę, uostėme ir ragavome Kintų naftininkų išgautą naftą, aplankėme saulėtąją Nidą, kur turėjome galimybę stebėti didžiausios Lietuvoje „Kuršių marių regatos“ startus. Saulius Menkevičius papasakojo apie savo tolimas keliones po jūras be variklio bei šviečiančius delfinų glisavimus nuo permatomų bangų – visai kaip pasakose. Nenuostabu – juk buriavimas ir yra pasaka…
Žaidėme, dainavome, žiūrėjome filmus, maudėmės, draugavome, ir kaip nebūtų keista – visai be telefonų. Klubas tapo sklidinas vaikų juoko ir gerų emocijų. Vaikai pažadėjo neužmiršti buriuoti ir kitais metais vėl sugrįžti – juk draugystės po burėmis nesuvaidinsi.
