Mingės gandrą Beną trečią vasarą popina ta pati močiutė

gandras benas Sudeikiene susereBenas (tai augintinio gandro vardas) iš arti apžiūrimas būti nenori. Pakišo galvą po sparnu ir viena akimi stebi globėją. Kada ši nukels nuo plastikinės statinės? Nuo jos nušokti pats bijo. Išskleidžia sparnus, bet lygsvarą pabandęs, vėl suskleidžia, užkelia galvą ir kleketuoja. Tai ženklas globėjai, kad imtų į glėbį ir leistų ant žemės į diendaržį.

Aštuntą dešimtį metų įpusėjusi močiutė Marytė, žinoma, tai ir padaro. Pašnekina, paglosto sudiržusia ranka nacionalinį Lietuvos paukštį.

Moteris jau trejus metus globoja šį gandrą, kuris 2011-ųjų spalio vidury buvo paliktas savo tėvų, patraukusių į Pietus, likimo valiai. Jauniklis dar nebuvo išmokęs skraidyti, tikriausiai, iš labai vėlyvos vados.

Taip ir neišmoko pakilti. Ir, atrodo, nebeišmoks. Nuo žvarbos, artėjant  2011 žiemai, jis gūžinėjo Mingės patvartėmis, o išalkęs artinosi prie upės. Smulkmę jam mėtė gailestingi meškeriotojai. Kažkuris galop paprašė M.Sudeikienę, kuri vienintelė turi diendaržį, priglausti, kol nežuvo.

Aštuonis vaikus užauginusi ir į gyvenimą visus išleidusi moteris (dabar jau gaunanti kelių šimtų litų priedą prie pensijos, kaip daugiavaikė), paliegėlį gandrą priglaudė iš geros širdies. Ir Benas iki šiol tame diendaržyje leidžia dienas. Pastatytas ant statinės pakeleivio apžiūrai, elgiasi kaip  drovuolis. Slepia galvą po sparnu. Ir nieko neprisileidžia, net su lauknešėliu – varle, pele ar buožgalviu.

Bet parodys močiutė žuvį – ir pražiotą snapą atsuks. Marytė sako, jog jau tikrai nemažai smulkmės per trejus metus Benas per savo gurklį yra perleidęs. Bet nei vienos žuvies pats iš upės ar Purvalankio protakos, kanalų neišgriebė.
gandras benas Sudeikiene priglaude gandra
„Apie kilogramo žuvų parai reikia, kad būtų sotus. Laimė, meškeriotojai yra nešykštūs – atiduoda visą smulkmę, tad jos dalį palieku šaldiklyje atsargoms“, – sako M.Sudeikienė. Ji žino, jog lapės, mangutai ar jūriniai ereliai Beną kaip mat sudorotų, jei tik šis iš atviro kiemo išskristų į laisvę. Todėl ir rūpinasi, nes gaila be žmogaus paramos negalinčio išgyventi sparnuočio.

Toks krašte – ne pirmas. Į valdiškas kišenes, tikėdamiesi atlygio, kaimo žmonės tokiais atvejais nežvilgčioja, nes tai būtų nesolidu. Visais laikais taip buvo – kam rūpėjo, tas dalijosi rūpesčiu su silpniausiais gamtoje.

Joje šiuo metu – vis dar nesibaigiantis gegučių šūkavimas, porų ieškojimas. Ir ne tik jų. „Kai kurie paukščiai ne vieną, dvi, bet net tris vadas per vasarą išperina. Iki Joninių jų balsai aidės, nieko stebėtina, kad gegutė tiesiog virš galvos tau kukuoja“,  – paklaustas aiškina Ventės rago ornitologijos stoties vedėjas Vytautas Jusys.

Žinoma, į Pietus traukiančių migruojančiųjų irgi jau – ne pavieniai būreliai. Kamuolio formos sparnuotais telkiniais šen ten blaškosi varnėnų būriai – iš šiaurės į mūsų kraštus jau atskridę migrantai. Jie čia jau siaubia braškynus. Pas mus išperėti – jau pakeliui į prancūzų vynuogynus.

Meškeriotojai, kurių Mingėje vasaromis sumažėja, o rudeniop ir pavasarį – tiršta, gandro Beno likimui abejingi liktų nebent praradę meškeres. O tokia grėsmė yra. Nuo gegužės 28-osios aplinkos ministro V.Mazuronio įsakymu sugriežtinta atsakomybė už mėgėjiškos žūklės pažeidimus.

Nemuno deltoje už limituotos žvejybos reguliavimo priemonių ir sąlygų pažeidimus dabar numatyta ne tik 300-600 litų baudos, bet gali būti konfiskuojamos ir meškerės. Net ir labai brangios. To ligi šiol nebuvo – aplinkosaugininkai  konfiskuodavo tik brakonierių įrankius.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.