Kuršių marių žuvų ištekliai nekinta, – skelbia Aplinkos ministerija, remdamasi mokslininkų atliktais tyrimais. Tiesa, mokslininkai pažymi, kad būtina imtis papildomų sterkų apsaugos priemonių.
Rusnės žvejai mėgėjai nelinkę beatodairiškai tikėti tokiais pranešimais, nes sako, jog sumeškerioja žymiai mažiau žuvies.
Aplinkos ministerija informuoja, kad 2014-2015 m. atliktų Kuršių marių žuvų išteklių tyrimų duomenys parodė, kad bendras žuvų gausumas ir biomasė nekito ir išlieka stabilūs per pastaruosius du dešimtmečius.
Verslinės žvejybos metu Kuršių mariose daugiausia sugaunama karšių ir kuojų. Šios dvi rūšys 2003-2014 m. vidutiniškai sudarė 66,9 proc. visų verslinių žvejybos laimikių.
Kitos svarbios verslui žuvys yra stintos (didesnė dalis sužvejojama Nemuno žemupyje), sterkai, ešeriai ir pastaruoju metu pagausėję žiobriai. Unguriai pagal vertę taip pat sudaro svarbią žvejybos dalį, tačiau pastaruoju metu jų laimikiai sparčiai mažėja. Svarbiausios mėgėjiškos žvejybos žuvys Kuršių mariose yra ešeriai, kuojos, karšiai, sterkai ir stintos.
2003-2015 m. verslinių žvejybos laimikių analizė parodė, kad ešerių gausumas Kuršių mariose didėja, karšių ištekliai kito nežymiai, o kuojų, ypač sterkų – mažėja. Pastaraisiais metais taip pat labai sumažėjo vidutinis sterkų ilgis. Todėl, mokslininkų teigimu, siekiant sumažinti neverslinio dydžio sterkų šalutinį laimikį, būtinos papildomos priemonės.
Leidžiamų naudoti žvejybos įrankių kiekius ir verslinių žuvų kvotas kasmet nustato aplinkos ministras. Atsižvelgiant į atskirų rūšių žuvų išteklių būklę, verslinės žvejybos taisyklės nustato atskirus leidžiamus žvejybos versle naudoti žvejybos įrankių tipus, jų naudojimo laikotarpius, žvejybos vietas.
„Šilutės naujienų” kalbinti žvejai mėgėjai ir profesionalai skeptiškai vertina tokius Aplinkos ministerijos valdininkų surinktus duomenis. Juolab kad duomenys rinkti tik iš trečdalio Kuršių marių – Lietuvai priklauso vakarinė marių dalis.
Šiemet vasaros žvejyba žvejams yra ypač nepalanki. Žvejų teigimu, žuvims juk negalioja pasienio riba, todėl jos yra atsitraukusios į gilesnius Kuršių marių vandenis pietinėje marių dalyje, kuri priklauso Rusijai.
Žvejai mėgėjai jau seniai pasiilgo vadinamųjų „kaizerinių“ ešerių, sveriančių per 0,5 kg laimikių, kuriais mėgaudavosi ankstyvą pavasarį, vasaros pradžioje ir nuo rugjūčio antros savaitės. Šiemet tokie ešeriai – tik gražūs prisiminimai ir viltis, kad jie į Kuršių marių Lietuvos pusę sugrįš bent rudenį. Didesnių ešerių žvejai mėgėjai dažniausiai tyko ant vadinamosios Kuršių marių ežios (gylis – 5-6 m) ir arčiau pasienio su Rusija – ant vadinamųjų „akmenų”.
Tikras žvejų mėgėjų rojus šiomis karštomis dienomis tapo Rusnės salą skalaujanti Atmatos upė. Tiesiog miestelio pakrantėje, prie didžiojo tilto, kiekvieną dieną būriuojasi žvejai mėgėjai su plūdinėmis meškerėmis ar spiningais, kurie ant svirplių, žiogų ir į juos panašių guminukų vieną po kito gaudo šapalus ir salačius. Tos energingos žuvys dėl savo grobio kovoja neprasčiau nei lydekaitės ar ešeriai ir suteikia žvejams daug malonumo.