Mirštančiųjų namuose Indijoje meilė svarbiau už ryžių lėkštę

savanoryste Indija1Su mintimi ir svajone perskaityti A. de Sent Egziuperi „Mažąjį Princą“ originalo – prancūzų kalba, šilutiškė Ieva DRUNGILAITĖ nutarė mesti sau iššūkį. Mergina išvyko savanoriauti į bendruomenę Belgijoje, besirūpinančia proto negalią turinčiais žmonėmis.

Europos Komisija paskelbė 2011-uosius Savanorystės metais, skatindama skleisti žinią apie savanorišką veiklą. „Būk savanoris – keisk pasaulį!“ – skelbia šių metų šūkis. Pritardama tam Ieva sako, kad savanorystė – proga dovanoti savo laiką, o ne jį parduoti. Nuo savanorystės Italijoje, iki Belgijos ir galų gale Indijos, savo kailiu atrandant Motinos Teresės ištartus žodžius: „Darykime mažus darbus su didele meile“.

Pažeidė „visuomenės planą“

I.Drungilaitė pastebi, kad Lietuvoje vis dar neturime savanoriavimo tradicijos, todėl būtinai reikia apie tai kalbėti, kad ji pamažu atsirastų. „Jei noriu, kad kažkas keistųsi, turiu keisti pats, – sako Ieva. – Savanorystė – proga pamatyti, kad pasaulis yra gražus. Nors dažnai girdime apie visokią bjaurastį, geri žmonės tyliai daro savo darbą ir niekas garsiai apie juos nešaukia.

Gerų žmonių yra. Jeigu ne jie, turbūt pasaulis jau būtų seniai sugriuvęs, nes ant jų viskas laikosi“. Merginos manymu, savanorystė kaip tik proga susitikti su tokiais žmonėmis.

Baigusi Šilutės pirmąją gimnaziją Ieva jau svajojo, kad norėtų pasavanoriauti, bet tėvai patarė mokytis toliau. I.Drungilaitė Vilniaus universitete studijavo vokiečių kalbą, papildomai mokėsi italų kalbos. Po antro kurso ji pasijuto nuo visko pavargusi, nutarė, kad vien suole kalbų neišmoks.

Internete susiradusi informaciją apie Europos savanorių tarnybą (EVS) mergina nutraukė studijas ir 9 mėnesiams išvyko savanoriauti į vaikų darželį Italijoje. Savanoriui finansuojamos kelionės išlaidos, sveikatos draudimas, apgyvendinimas, maistas, vietinis transportas, kalbos kursai ir mokami kišenpinigiai.

„Visuomenėje tarsi yra planas kiekvienam: baigi mokyklą, įstoji, tada sukuri šeimą. Toks išvažiavimas atrodo truputį nuotykis, nes ne visi išdrįsta“, – pastebėjo Ieva. Jos tėvai greit pamatė, kad dukra laiminga ir savanoriavimo metai daug davė.

„Patyriau, kad visi žmonės nori būti laimingi, nesvarbu, ar tu italas, ar japonas…“ – patirtį apibūdina Ieva. Begyvendama Italijoje ji turėjo progą susipažinti su kitomis kultūromis, nes kartu dirbo daug savanorių iš viso pasaulio. Su jais šilutiškė praleisdavo daugiausia laiko.

Nemokėjo normaliai reaguoti į neįgaliuosiussavanoryste Italija milane

Pažintys iš viso pasaulio atnešė ir antrą ją savanorystės patirtį. I.Drungilaitė prisipažino, jog baigusi studijas jautėsi sutrikusi – nelabai žinojo ką veikti toliau: ar stoti į magistrantūrą, ar dirbti… Atsitiktinai vienas pažįstamas vienuolis pasiūlė savanoriauti „Arkos“ bendruomenės namuose Belgijoje.

Visame pasaulyje šiuo metu gyvuoja apie 135 „Arkos“ bendruomenių. Jos vienija žmones, turinčius proto negalią ir su jais gyvenančius pasauliečius, kurie pasirinko dalintis gyvenimu tikėjimu pagrįstose bendruomenėse.

„O jei nesugebėsiu?“ – iš pradžių išgasdino netikėtas pasiūlymas, bet Ieva neišdrįso draugui pasakyti „ne“ ir atsakė „pagalvosiu“. Kaip tik po to teko keliauti traukiniu, kuriame kartu važiavo du neįgalūs žmonės.

„Supratau, kad  nemoku į juos normaliai reaguoti. Galvojau, jeigu aš dabar į juos žiūrėsiu, kažkaip nemandagu, bet jei tuoj pat nusisuksiu – irgi nenormalu, – prisimena I.Drungilaitė. – Supratau, kad yra kažkoks dalykas, ką turiu išmokti. Kodėl aš negaliu į juos reaguoti paprastai, kaip į bet kokį kitą į traukinį įlipantį žmogų“.

„Arkos“ bendruomenėje žmonės su proto negalia ir asistentai gyvena kartu, dalinasi gyvenimo kasdienybe, sukuriama šeimyninė aplinka. Ieva savanoriavo namuose „Saulėgrąža“. Juose gyveno 7 žmonės su proto negalia. Neįgaliuosius reikėdavo visą laiką lydėti paprastuose buitiniuose dalykuose, su jais bendrauti, keliauti.

Belgijoje teko visą laiką kalbėti prancūzų kalba, kurios mokėsi ten nuvykusi. Ieva juokiasi, kad iki tol ji galėjo ištarti tik „Merci!“ (pranc. ačiū! – aut. past.).

Jei nori pažinti save, užmiršk save

I.Drungilaitė prisipažino, kad ir pati po studijų jau buvo kitokia, o metai Belgijoje pačiai buvo labai svarbūs dvasiškai. Savanorystė „Arkoje“ skyrėsi tuo, kad čia labai mažai laiko skiri sau.

„Man buvo labai gražu, kad pačioje savanoriavimo pabaigoje supratau: keista, bet save pažįstu daug geriau, negu rugsėjo mėnesį, kada atvažiavau. Nors laiko sau visiškai neskyriau“, – džiaugėsi Ieva.

Posakis „Jei nori pažinti save, užmiršk save“ merginai visada atrodė tik gražus, bet po metų „Arkoje“ ji tą išgyveno. Čia ji išmoko daug dalykų apie meilę, santykius ir save, pažino kitokį pasaulį.

„Pasidarė lengviau, nes greitai pajutau, kad neįgalūs žmonės mane priima ir myli tokią, kokia esu. Prieš neįgaliuosius nereikėjo nieko vaidinti, apsimesti geresne, negu esu“, – pasakojo Ieva. Po metų šios savanorystės ji galėjo pasakyti – neįgalieji yra kitokie, bet nereikia jų bijoti.

„Tai gera darbo patirtis, jei baigęs mokyklą nežinai ką norėtum studijuoti ar dirbti. Savanoriaujant tai galima realiai išgyventi.

Galimybė pažinti pasaulį, jeigu keliauji į užsienį. Tai dovana, kuri praturtina ir leidžia pažinti save. Leidžia pamatyti, kad pasaulis yra gražus, yra daug gerų žmonių… Kas ieško Dievo, gali būti svarbūs dvasiškai metai“, – savanorystės privalumus vardijo mergina. Ji pabrėžė, jog nebūtina keliauti į užsienį, savanoriauti galima ir Lietuvoje.

I.Drungilaitės manymu, pats tinkamiausias metas savanoriauti – iškart po mokyklos. Kuomet dar nežinai, kur toliau eiti, turi metus pažinti save, pasaulį, surasti savo pašaukimą. Kaip atlaikyti spaudimą, kad baigus mokyklą reikia iškart stoti? Rodos, iššvaistai metus? Pasak Ievos, tų metų tikrai neiššvaistai veltui. Išvažiuoji, pamatai, kokios yra kitos kultūros, ir lygindama gali geriau identifikuoti save.

savanoryste Arka Ieva ir JeanVandenį gėrė iš šiukšlinos balos

Svarbu, kad paduodi lėkštę ryžių, kad žmogus galėtų pavalgyti, padedi nueiti į tualetą, nes žmogus jau toks nusilpęs, kad pats negali net atsistoti… Bet pats svarbiausias dalykas jam – paimti savanorio ranką ir jausti, kad kažkas yra šalia. „Tada matai, kai žmogus visiškai nieko neturi, griebiasi pačio svarbiausio – tavo meilės“, – pastebėjo Ieva, prisiminusi savanorystę Indijoje, Kalkutoje, Mirštančiųjų namuose.

Į Indiją šilutiškę pakvietė kunigas iš Kanados, su kuriuo susipažino keliaudama piligriminiu šv. Jokūbo keliu Ispanijoje į Santjago de Kompostelo. Kartu jie patyrė nuotykių, o po to palaikė ryšį. Kunigas dažnai organizuoja piligrimines keliones savo parapijos jaunuoliams, tad pakvietė prisijungti ir lietuvaitę.

Iš pradžių savanoriai šiek tiek keliavo po Indiją, nes kunigas norėjo, kad jaunieji piligrimai prieš savanoriaudami šiek tiek susipažintų su šalies kultūra, religijomis. Pasak I.Drungilaitės, jei pas mus sakoma, jog „žmogus nieko neturi“, dažniausiai turima omenyje – neturi telefono, brangaus ausinuko, televizoriaus… Indijoje kai neturi, neturi nieko – tik kartono lakštą, ant kurio miega gatvėje, ir skarą, kuria prisidengia.

Indija – kontrastų šalis, tebegalioja stipri kastų sistema. Vienas vaizdas kuris merginą labai sukrėtė, kai vienoje gatvėje pamatė patį prabangiausią, kokį tik galima įsivaizduoti, automobilį, o jam pravažiavus, išvydo vyrą, tupintį prie purvinos, pilnos šiukšlių balos, iš kurios jis puodeliu sėmėsi vandenį ir gėrė…

Kalkutoje Motinos Teresės seserys turi įsteigusios skirtingus namus. Ieva savanoriavo namuose, vadinamuose Mirštančiųjų namais. Tai slaugos namai Indijos miestų gatvėse ir lūšnose badaujantiems, žaizdotiems ir mirštantiems vargšams.

Seserys kviekvieną rytą išeina į Kalkutos gatves, surenka mirštančius žmones ir atneša į slaugos namus, kad jie bent jau galėtų numirti oriai. Ši Ievos savanorystė buvo labai trumpa – dirbo tik 8 dienas, bet sujaudino itin stipriai.

„Galvojau, kad bus labai sunku. Jaudinausi, kai pirmą kartą atėjom į tuos namus. Bet iš tikrųjų nebuvo sunku, nes pamačiau, kad ten tiek daug meilės. Net tie žmonės, pajutę švelnumą, atrodė gražūs, o mirtis nebebaisi. Ten supratau, kad nėra nieko svarbiau, už meilę žmogaus gyvenime“, – kalbėjo I.Drungilaitė.

„Aš gatvėje gyvenau kaip gyvulys, bet dabar bent jau numirsiu kaip angelas“, – ištarė vienas iš mirštančiųjų. Pasak Ievos, išvažiuodama iš Mirštančiųjų namų ji pajuto, kad tikrai teko susipažinti su Motina Terese, nes pamatė, kad jos meilė tebėra gyva ir dar šiandien keičia pasaulį.

Silutes naujienu LOGO

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.