Įveikta daugiau nei 3000 kilometrų, aplankyta 16 kapinių ir beveik 200 lietuvių kapų, sutvarkyti 4 memorialai, pastatyti 6 kryžiai, išgirsti sutiktų lietuvių pasakojimai, patirta daugybė sielą suvirpinančių emocijų – tai „Misija Sibiras 2018“ dalyvių įspūdžiai sugrįžus iš 17-osios ekspedicijos.
Šiemet jie vyko į Kazachstano respubliką, kur tvarkė istorines vietas Karagandos, Balchašo bei Džezkazgano apylinkėse. Visos šios apylinkės telpa į vieną sąvoką – Karlagas, kuriame kalėjo tūkstančiai lietuvių politinių kalinių. Per 11 dienų lietuviai iššukavo 16 kapinių, ieškodami lietuvių kapų, kuriuos vėliau inventorizavo ir sutvarkė.
Tarp šiuometinių ekspedicijos dalyvių buvo du mūsų kraštiečiai – šilutiškis Matas Toliušis ir kintiškė Ieva Kaknevičiūtė. Kartu su dar dviem bendražygiais – Antanu ir Vilte, jie lankėsi Šilutės bibliotekoje, kur dalinosi išskirtinės kelionės įspūdžiais.
Ištrėmė tūkstančius lietuvių
Susitikimo metu buvo priminti istoriniai faktai. 1939 m. rugpjūčio 23 d. sudarytas Molotovo – Ribentropo paktas tarp SSRS ir Vokietijos, kurio pagrindu Lietuva pateko į SSRS įtakos sferą. 1940 m. Sovietų Sąjungai užėmus Lietuvą, nuo okupantų nukentėjo kas trečias šalies gyventojas. Visuose valsčiuose įsteigti NKVD ir NKGB skyriai uoliai ieškojo sovietinei santvarkai nelojalių žmonių. Antisovietinio pogrindžio dalyviai ir žmonės, nesutikę remti sovietų valdžios, buvo apkaltinti: „tėvynės išdavimu“, „kontrrevoliucine veikla“, „kenkimu“. Visi jie buvo teisiami pagal baudžiamojo kodekso 58 straipsnį ir tapo politiniais kaliniais.
Skaičiuojama, kad 1944-1947 m. suimta ir į Gulago lagerius išvežta beveik 70 000 žmonių. Apie dalį jų nerasta jokių duomenų.
Antra pagal politinių kalinių skaičių lageriuose buvo Kazachstano respublika, kurią politiniai kaliniai vadino „mirties žeme“. Ten tremtiniai dirbo gamyklose, šachtose, kenksmingoje aplinkoje, kartais radiacinėje zonoje. Dažniausiai juos ir palaidodavo netoli jų darbo vietos esančiose kapinėse. Aukų amžius įvairus – nuo kelių mėnesių iki pačių įvairiausių metų…
Lietuvių kapai – pavieniai
Įveikę bandomojo žygio išbandymus 24 „Misija Sibiras 2018“ dalyviai liepos 19-ąją iškeliavo iš Lietuvos. Kazachstane lietuvių komanda skilo į dvi grupes ir dirbo skirtinguose regionuose.
Vienas pagrindinių darbų buvo tautiečių kapų ieškojimas miestų kapinėse. Kazachstanas devinta pagal dydį pasaulio valstybė, tad atitinkamai ir kapinės daug didesnės negu Lietuvoje. Antanas pasakojo, kad pagrindinis šių kapinių skirtumas tas, jog lietuvių kapai yra pavieniai. Tuo tarpu Sibire tautiečių kapai dažniausiai yra vienas šalia kito.
Kapinių aplinka taipogi kitokia: tos, kurios gauna daugiau lietaus, yra apžėlusios aukštais krūmais, medeliais, o kuriose lietaus nebūna – dirvožemis išdžiūvęs. Radę lietuvio kapą, misijos dalyviai jį sutvarkydavo (išraudavo žoles, krūmus, nudažydavo tvoreles), taip pat su GPS užfiksuodavo tikslią kapo vietą, nufotografuodavo.
„Jau pirmosiose Termitau kapinėse supratome, kad daugybė lietuviškų užrašų gali būti sunykę. Kartais tiesiog jautėme, kad kryžius antkapyje yra lietuviškas, nors užrašo jau nesimatydavo“, – pasakojo dalyviai.
Lietuviškų kapų jie ieškojo pagal katalikiškąjį kryžių, kuris buvo pamatomas rečiau nei sentikių stačiatikių kryžius. Anot misijos dalyvių, pats nuostabiausias jausmas atrasti lietuvių antkapį, ant kurio iškalti žodžiai lietuvių kalba. Tai tik darkart įrodo, kiek daug stiprybės lietuviams suteikė jų kalba ir tradicijos.
Lietuviai apsilankė ir Mamočkino (Mamyčių) kapinėse, kur ilsisi tūkstančiai buvusių politinių kalinių vaikų. Gimimo ir mirties datos dažnai yra tos pačios. Tvardyti emocijas šiose kapinėse buvo itin sunku…
Išpildė prašymą
Dar prieš išvykdami į ekspediciją, kai kurie dalyviai susitiko su politiniais kaliniais arba jų vaikais, išgyvenusiais mirties siaubą Kazachstane. Tremtinė Liudmila atsinešė šeimos nuotraukų albumą, kuriame buvo jos vyresniojo brolio kapo nuotrauka laidotuvių dieną. Jis dirbo šachtose pavojingomis sąlygomis ir mirė jaunas. Išvykdami ekspedicijos dalyviai užsibrėžė tikslą surasti tą kapą.
„Iš Lietuvos atsivežėme prašymą surasti Jono Maurickio kapą Satpajevo kapinėse. Iššukavome visas kapines, tačiau kryžiaus neradome. Buvo liūdna, kad nepavyks įgyvendinti vieno iš tikslų, todėl likus pusvalandžiui iki išvykimo darkart šukavome kapines ir… radome! Prie kapo paskambinome ir J.Maurickio sesei, kuri sunkiai tvardė emocijas“, – pasakojo dalyviai.
Iš Kintų kilusi Ieva sako tą akimirką supratusi, kokį svarbų darbą „Misijos Sibiras“ dalyviai atlieka, nes toli nuo Lietuvos esantys politinių tremtinių kapai yra apleisti, nelankomi.
Ekspedicijos dalyviai sutiko keletą buvusių lietuvių politinių kalinių vaikų, anūkų ir net proanūkių. Visiems jiems Lietuva yra reikšminga, o lietuvis Vladas, girdėdamas mūsų kalbą, net graudinosi – save jis vadino paskutiniu tos vietovės lietuviu. Politinių kalinių vaikas pasakojo, kad paskutinį kartą Lietuvoje buvo 1991 m., rodė lietuviškas dainas, pasakojo savo šeimos istoriją. Grįžę į Lietuvą misijos dalyviai surado Alytuje gyvenančią Vlado giminaitę.
Pamokė, kaip saugotis gyvačių
Vieno susitikimo metu Kaune, politinių kalinių dukra Liubovė papasakojo, kad Kazachstane reikia saugotis ne meškų ar uodų, bet gyvačių ir skorpionų. Ji jaunysės laikais nešiodavosi raudoną skudurą, kuris atbaidydavo geltonos spalvos gyvates. Numetus skudurą gyvatė suleisdavo į jį geluonį ir taip atsikratydavo nuodų. Ir nors daugeliui ši istorija sukėlė šypseną, Antano mama įdėjo skudurą, sukarpytą į 24 dalis.
Džaka kapinėse, sutvarkius kapą, pasirodė didžiulė gyvatė. Paaiškėjo, kad to raudono skuduro niekas nepasiėmė. Tačiau gyvatė nebuvo nusiteikusi daryti žalos ir nušliaužė į guolį, kuris buvo kape. Po šios akistatos visi dalyviai kišenėse nešiojosi raudonos medžiagos gabalėlį, bet daugiau gyvačių nesutiko.
Tvarkė ir memorialus
Kazachstano kapinės skiriasi ne vien tuo, kad lietuviai čia buvo laidojami bendrose kapinėse, bet ir tuo, kad didelė dalis jų palaidoti masinėse kapavietėse, kurias žymi tik nedideli paminkliniai ženklai, o kartais ir jų nėra. Stengiantis išsaugoti šiuos memorialus Rūdniko ir Rytinio Kondrado lagerių teritorijose atsirado 2 akmeninės atminimo plokštės. Taip pat buvo suremontuoti 4 jau esantys Kengyro, Rytinio Konrado, Rūdniko, Mamočkino (Mamyčių) kapinių memorialai.
Šilutiškis M.Toliušis papasakojo apie Kengyro memorialą – 2004 m. pastatytą paminklą, kuris žymi sukilimo aukų – 700 žmonių kapavietę. Sukilimo dalyviai – ukrainiečiai, lietuviai, latviai, rusai – apie 4000 žmonių sukilo prieš prižiūrėtojus. Jie sukilo neapsikęsdami prastų darbo sąlygų ir mažų maisto porcijų. 1945 m. 40 dienų tame lageryje jie turėjo valdžią – neleido prižiūrėtojams savivaliauti. Tačiau tuometinė valdžia parodė, kad sukilimų lageriuose negali būti: buvo atsiųsti tankai su kariais, prieš kuriuos sukilėliai nebepasipriešino…
Iškėlė 6 kryžius
Kone svarbiausia ir atsakingiausia ekspedicijos užduotis buvo kryžių gamyba, kuriais Kazachstane įamžino lietuvių atminimą. Gaminti kryžius misijos dalyviai išmoko Lietuvoje pas kryždirbį Algimantą Sakalauską. Šiemet ekspedicijos dalyviams pavyko pagaminti ir iškelti net 6 kryžius, vienas jų buvo gamintas lietuvių bendruomenės Karagandoje. Lietuvių bendruomenė nusprendė leisti ekspedicijos dalyviams patiems išrinkti vietą, kur gali stovėti kryžius, pabaigti jo gamybą ir iškelti šį simbolį.
Kadangi darbų buvo daug, kryžius teko gaminti ir visiškoje tamsoje naktį, miegant vos kelias valandas, bet rezultatas pranoko lūkesčius – kryžiai pakilo Rūdniko bei Mamočkino kapinėse, Saranėje, buvusiose Rytinio Konrado, Balchašo bei Abajaus lagerio teritorijose. Saranėje, šalia dviejų partizanų kapų plynuose laukuose jie iškėlė net 4,8 m aukščio kryžių, kuris visiems, vykstantiems pro šalį, primena Saranės apylinkėse vykusią istoriją ir tai, kad ji nėra pamiršta.
Kiekvieną kartą iškeldami kryžių misjos dalyviai apsikabindavo, dainuodavo lietuviškas dainas ir darydami tai jautė pilnatvę.
„Misija Sibiras 2018“ nuotraukos.
