„Misijos Sibiras’12“ dalyviai atidavė skolą šilutiškiams

Sibiras2M.Jankaus pagrindinės mokyklos aktų salė vos sutalpino įvairaus amžiaus šilutiškius, kurie rinkosi į gyvą istorijos ir pilietiškumo pamoką – „Misija Sibiras’12“ ekspedicijos pristatymą. Tremtiniai ir politiniai kaliniai su ašaromis akyse prisiminė skaudžią savo pačių tremtį, moksleiviai išgirdo dar negirdėtų faktų apie sovietines represijas.

Kapinėse besiganančios karvės, 45 laipsnių karštis vasarą ir panašus šaltis žiemą, miškai, ištapnoti meškų pėdų – daug žinių apie tolimąją Chakasijos Respubliką dar prieš išvykdami į misiją iš šilutiškių, buvusių tremtinių Antano Mitkaus, Broniaus Burzdžiaus ir Albino Šumsko išgirdo ekspedicijos dalyviai.

Iš misijos grįžę Tadas Valančius ir Stoniškiuose užaugęs Benediktas Raulušonis sakė, kad dabar atėjo metas atiduoti skolą šiems žmonėms. Vaikinai pasidalino įspūdžiais, kaip atrodo šiandieninė Chakasija, kaip gyvena vietiniai, kokių prekių galima įsigyti parduotuvėse. Jiems teko pranešti ir liūdną žinią – milžiniškose Ust Abakano kapinėse nepavyko surasti dviejų p. Broniaus naujagimių kapo, nors ir labai stengėsi.

Tremtyje prabėgo gražiausi metai

A.Mitkaus tremties vieta buvo visai netoli Abakano, kur lankėsi ekspedicijos dalyviai.

Jį su tėvais ir dar apie 300 šeimų atvežė į didelį tarybinį ūkį Ust Abakane – ūkis dydžiu prilygo dabartiniam Šilutės rajonui. Anot A.Mitkaus, Chakasija buvo dar visai neblogas kraštas. Tiems, kurie buvo nuvežti į šaltesnius kraštus, nepasisekė labiau.

A.Mitkus pasakojo, kad iš pradžių pasirodė baisu, jog pakely – jokio medžio, jokio krūmelio nebuvo, vien tik pievos, dykynės, kalnai, kalnagūbriai. Parduotuvės būdavo tuščios, padėta tik bjauriai paruošta žuvis kuprė, kurios nebuvo įmanoma valgyti. Naujai atvežti tremtiniai iš pradžių gaudavo 200 g duonos, o po pusmečio duodavo ir 300 g. „Šiais laikais aš tikriausiai nė nesuvalgau tiek duonos. Ir jūs tikriausiai ne, bet tada taip norėjosi valgyti“, – atviravo pensininkas.

Tremtyje prabėgo patys gražiausi jo jaunystės metai – nuo 16 iki 24 m. „Matai tik kalnus, savo neapkenčiamą traktorių, žinai, kad bus šalta žiema ir karšta vasara“, – apie sunkų darbą kalnų miškuose kalbėjo Antanas.

Įsivaizduokite, kad iš jūsų atimama viskas, ką užgyveno jūsų tėvai, ką turėjote jūs. Į lagaminą susidėję kelis savo daiktelius, turite išvažiuoti palikę visą savo gyvenimą.

Sugrįžo irgi su lagaminais rankose, teko pradėti gyvenimą iš naujo, – tokią skaudžią patirtį išpasakojo tremtinys.

A.Mitkus su nekantrumu laukė šio pristatymo: jam, kaip ir kitiems buvusiems tremtiniams, buvo labai įdomu pažiūrėti, kaip Chakasija atrodo dabar, kokių produktų galima nusipirkti parduotuvėse. Jis džiaugėsi, kad Lietuvos jaunimas jau ne vienerius metus imasi tokios istorinės misijos, kad atsiranda tokių ištvermingų entuziastų kaip Tadas ir Benediktas.

Misijos įspūdžius pristačiusius jaunuolius sveikino ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės filialo pirmininkas Antanas Balvočius ir valdybos narė Antanina Rudminienė.

A.Balvočius apgailestavo, kad šis susitikimas nesudomino nei miesto gimnazistų, nei istorijos mokytojų, nors kvietimai į šį renginį buvo išsiųsti visoms mokykloms.

Šilutiškiai suteikė daugiausia žinių

Sibiras1Dar prieš išvažiuodami į ekspediciją, keletas „Misijos Sibiras’12“ dalyvių susitiko su šilutiškiais, kurie buvo ištremti į Chakasiją. Tremtiniai papasakojo daug įdomių faktų apie šią Rytų Sibiro pietuose esančią respubliką, išsidėsčiusią Jenisiejaus kairiajame krante. Tadas ir Benediktas sakė, kad pokalbis su šilutiškiais tremtiniais iš visų kitų buvo pats informatyviausias, įdomiausias, ir todėl visur, kur jie bevažiuoja, pamini Šilutę.

Jie išgirdo, kur kokia upė teka. Teko įsisąmoninti ir tokius dalykus, kad ten karvės kapinėse ganosi ir tai niekam nerūpi, o vaikai, jodinėjantys ant paršelių, – visai normalus dalykas.

Nuvažiavę į Chakasiją ekspedicijos dalyviai tuo įsitikino patys: karvių bandos, stoviniuojančios kelyje ir niekur nežadančios trauktis, arkliai, rupšnojantys žolę autobusų stotelėse, paršeliai, teršiantys tą patį vandenį, kurį vietiniai semia maistui…
Vėliau A.Mitkus pasakojo, kad karvės Chakasijoje laisvai klajodavo ir vasarą, ir žiemą, spiginant 40 laipsnių šaltukui. Koja nukrapščiusios sniegą, ieškodavo žolės. Lietuviai Sibire prasigyvendavo, p. Antano šeima jau antraisiais tremties metais nusipirko karvę, priruošdavo jai šieno visai žiemai.

B.Burzdžius būsimiems ekspedicijos dalyviams papasakojo, kaip vietiniai meškas medžiojo. Kiekvienas medžiotojas turėjo didžiulį guminį kamuolį, kurį prismaigstydavo aštrių vinių. Kai miške pamatydavo mešką, mesdavo jai tą kamuolį ir gyvūnas instinktyviai stodavosi ant dviejų kojų bei pradėdavo tuo kamuoliu žaisti. Tuo metu pribėgdavo chakasas ir didžiuliu durklu perrėždavo meškai pilvą.

Sibire ilsisi daugybės lietuvių palaikai

1939 m. rugpjūčio 23 d., Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, sovietų Rusija ir hitlerinė Vokietija sudarė Molotovo – Ribentropo paktą, kuriuo nulėmė Lietuvos likimą. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pradėta vykdyti daugelio tautų naikinimo programa.
Labiausiai išsilavinusi, darbšti ir patriotiška lietuvių tautos dalis buvo netinkama sovietų valdžiai, todėl jais reikėjo atsikratyti. Pagal pradinį planą iš Lietuvos turėjo išnykti kas antras žmogus. Intensyvus „naujos visuomenės“ kūrimas tremčių, kalinimų ir žudynių pavidalu tęsėsi iki 1953 m.

Buvo dvi tremčių represijų rūšys: tremties gyvenvietės, prižiūrimos NKVD, ir karo belaisvių lageriai (GULAGO sistema). Dažnai tremtiniai buvo atvežami į plyną lauką, kur turėjo susikurti sau gyvenimus, susirasti maisto.

Sibire tremtiniai dirbdavo įvairiausius darbus: tiesė geležinkelius ir kelius, dirbo anglies, aukso, metalų ir kitose naudingųjų iškasenų kasyklose, gamyklose, kirto mišką, rinko sakus, plukdė sielius. Chakasijoje žmonės daugiausia dirbo kalnų miškų ūkiuose.

1941 m. birželio 14-18 d. – pirmoji Lietuvą sukrėtusi trėmimų banga. Tada buvo išvežta 18 000 žmonių. Per 1941-1952 m. laikotarpį ištremta 132 000 lietuvių, tarp jų – ne mažiau nei 39 000 vaikų. Prievartinis darbas, šaltis, badas, ligos lėmė didžiulį tremtinių, ypač – vaikų, mirtingumą. Į Lietuvą nebegrįžo 28 000 žmonių. Jų kaulai ilsisi Sibire.

Šiandien lietuvių tremtinių kapinės yra labai apleistos.

Jaunimas tautos istorijai neabejingas

Projekto „Misija Sibiras“ dalyviai kasmet važiuoja į skirtingas Sibiro teritorijas ir tvarko lietuvių tremtinių kapus. Šį projektą nuo 2005 m. organizuoja labdaros paramos fondas „Jauniems“.

Projektas siekia parodyti, kad Lietuvos jaunimas yra pilietiškas ir patriotiškas, siekiama įamžinti ir sutvarkyti tremtinių ir politinių kalinių kapavietes Sibire, susitikti su ten dar gyvenančiais lietuviais, skatinti kartų dialogą ir tarpusavio supratimą.
Jaunuoliai, norintys dalyvauti projekte, turi praeiti kelis atrankos etapus.

Benediktas pasakojo, kad šiemet gauta daugiau nei 1700 anketų. Tai didžiausias projekte panorusių dalyvauti žmonių skaičius per 7 jo organizavimo metus. Į antrąjį etapą atrinkti 74 žmonės padirbėjo ir Lietuvoje: 55 km žygiavo Dzūkijos miškais, pakeliui sutvarkė keletą partizanų kapų. Galiausiai į Sibirą išvažiavo tik 15 žmonių. Į Chakasiją jie vežėsi medinį kryžių, kurį pastatė vienose lietuvių kapinėse.

Ekspedicijos dalyviai šios ekspedicijos metu surado 11 kapinių, 8 iš jų sutvarkė, tokiu būdu gerokai viršydami užsibrėžtą tikslą (planavo sutvarkyti tik 5 kapines). Kadangi atstumai tarp gyvenviečių buvo nemaži, tekdavo daug keliauti, dažnai būdavo sunku surasti transportą.

Kartais į kapines vesdavo sunkiai išvažiuojami keliai, o miškingose vietovėse reikėdavo saugotis susitikimų su lokiais ar miškų katėmis – lūšimis.

Tremtyje lietuviai savo tautiečius laidodavo atsukę į Vakarus – į Tėvynę ir pastatydavo aukštą medinį kryžių. Pats didžiausias jaunuolių rastas kryžius buvo 10 m aukščio. Yra išlikę kryžių su pavardėmis, rado kelis geležinius kryžius.

Ekspedicijos dalyviai Chakasijoje sutiko penkis ten gyvenančius lietuvius, kurie gimtosios kalbos jau beveik nebeprisimena.

spaudos remimo fondas Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba“.