„Misijos Sibiras’13“ dalyvis Paulius: apie miškais virtusias kapines ir nepabaigiamą darbą jose

misija paulius Laura ZulinskaiteVedinas šūkiu „Tikros istorijos dalelė, išsaugota ateičiai“ kartu su šių metų ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviais liepos 17-ąją į Rusijos Federaciją išvyko ir saugiškis Paulius Bartkus.

Vyras, prieš iškeliaudamas į 3 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos nutolusią buvusių tremtinių vietą – Tiumenę, atviravo, kad daugumos lietuvių šeimas palietusios tremtys neaplenkė ir jo giminės. Nors Pauliaus senelius nuo Sibiro išgelbėjo nuolatinis slapstymasis, tačiau pirmųjų trėmimų į Sibirą neišvengė jo močiutės brolis – Lietuvos kariuomenės karininkas, o vėliau – ir tetos tėvai.

Vykdamas į misiją saugiškis neabejojo, kad dalyvavimas šiame unikaliame projekte jam leis tiesiogiai prisiliesti prie istorijos tarpsnio, pagerbti mirusius tremtinius, susitikti su tame regione gyvenančiais lietuviais bei dalintis šia unikalia patirtimi su kitais tautiečiais.

Dvi savaites vakarinėje Sibiro dalyje praleidęs, buvusių lietuvių tremtinių kapinaites tvarkęs, bendravęs su ten likusiais dar lietuviškai kalbančiais gyventojais, Paulius tikina, kad tikroji ekspedicijos dalyvių misija prasideda tik dabar – ne išvykus, o jau grįžus iš Sibiro.

misija sibiras kiulemeso kapinesJei būtų galimybė, vyktų dar kartą

1939 m. rugpjūčio 23-iąją Maskvoje tarp sovietinės Rusijos ir fašistinės Vokietijos buvo pasirašytas išdavystės ir būsimo pasaulinio karo pradžios dokumentas – Molotovo – Ribentropo paktas, kuriuo buvo pasmerktos ištisos tautos, pasaulio taika.

Pasirašyta sutartis padarė didžiulę žalą Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims: tūkstančiai žmonių buvo nužudyta, šimtai tūkstančių išvežta į vergiją Sibire.

1941 m. birželio 14-18 d. – Lietuvą sukrėtė pirmoji trėmimų banga. Tada buvo išvežta 18 000 žmonių. Per 1941-1952 m. laikotarpį ištremta 132 000 lietuvių, tarp jų – ne mažiau nei 39 000 vaikų. Prievartinis darbas, šaltis, badas, ligos lėmė didžiulį tremtinių, ypač – vaikų, mirtingumą. Į Lietuvą nebegrįžo 28 000 žmonių. Jų kaulai ilsisi Sibire.

Projektas „Misija Sibiras“ organizuojamas nuo 2006 metų. Nuo jo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau apsilankė 12 jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių apie 100 lietuviškų kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais.

Šiemet ekspedicija vyko į Sibiro vakaruose esančią Tiumenės sritį. Paskutinį kartą tvarkyti kapus  Tiumenėje lietuviai buvo atvykę prieš daugiau nei dešimtmetį. Nuo to laiko nelankomos tremtinių amžino poilsio vietos itin sparčiai nyksta. Lietuvių kapinės išliko tik taigos glūdumoje, pamiškėse.

Šiemet čia lietuvaičiai tvarkė 1947-1948 metais į šią sritį tremtų lietuvių kapines.

Kartu su ekspedicijos dalyviais vyko ir Vilniuje teisininku dirbantis saugiškis P.Bartkus. Vyras, nė mėnesiui nepraėjus po grįžimo iš kančių ir mirčių paženklintos Sibiro vietovės, neabejodamas patvirtino, kad įspūdžių gavo tiek, kad, jei būtų galimybė, vyktų į taigą tvarkyti kapinaičių dar kartą. Tačiau misijos taisyklėse nurodyta, kad į ekspedicijas dalyvis gali vykti tik kartą.

Į šių metų „Misijos Sibiras“ ekspediciją patekęs Paulius pasakojo, kad atrankoje daug istorinių žinių nereikėjo, didžiausias reikalavimas buvo stiprus dalyvio noras ir ryžtas. Esminis atrankos etapas, organizatoriams parodęs, kas sugebės vykti į Sibirą, buvo birželio pirmąjį savaitgalį surengtas bandomasis žygis.

Apie 70 žmonių apsikrovė būtina amunicija (kirviais, pjūklais ir pan.) ir keliavo į netoli Labanoro girios esančias 1863-ųjų metų sukilimo dalyvių kapines. Žygiavo dvi dienas ir pavargę vienas kitam natūraliai parodė, kaip geba elgtis žmonių komandoje, išlaikyti optimizmą bei draugiškus santykius.

Iš visų bandomojo žygio dalyvių misijai buvo atrinkta 15 žmonių komanda. Prieš išvykdami jie turėjo spėti daug nuveikti: dalyvavo specialiai šiai misijai surengtame LRT koncerte, kur žiūrovai buvo skatinami aukoti lėšų tremtinių kapinėms išsaugoti, susitiko su buvusiais tremtiniais, grįžusiais į Lietuvą.

misija sibiras vercIšgelbėtos Verch Kamenkos kapinės

Pasaulio lietuvių vienybės dieną – liepos 17-ąją iš Vilniaus geležinkelio stoties išvyko „Misijos Sibiras’13“ komanda, kurios vedlys – keliautojas Gintaras Alekna jau laukė misijos vietoje. Lietuviai traukiniu vyko iki Maskvos, vėliau skrido iki Tiumenės.

Pasak istorija besidominčio Pauliaus, sovietmečiu į Tiumenės sritį lietuviai nebuvo masiškai tremiami. Didžiąją dalį tremtinių sudarė po II pasaulinio karo suimtų partizanų šeimos. Ekspedicijos dalyviams teko sutikti ir įsitikinti, kad buvo ir tokių žmonių (tik kitataučių), kurie į Tiumenę vyko savo noru – tuometinė valdžia už savanorišką darbą Sibire mokėdavo pinigus.

Tiumenėje išlipus iš lėktuvo, Pauliui pirmas įspūdis buvo toks, kad gamta – tokia pat kaip Lietuvoje. Tačiau pabuvus  ilgiau, nuomonė pasikeitė 360 laipsnių kampu – dalyviai patys pajuto, kokia žiauri Sibiro gamta žmogui net vasarą. Oras – drėgnas, miškai pilni klastingų pelkių ir kiekviename žingsnyje zujančių spiečių uodų.

„Mieste milžiniško uodų kiekio nepastebėjome. Tačiau nuvykę į kapines miške tik sekundę sugebėjome pastovėti nejudėdami: tereikėjo ištiesti ranką – kaip mat užgulė debesys uodų ir gėlė kiaurai per drabužius. Net apsauginiai tinkleliai neapsaugojo“, – apie varginančius kraujasiurbius pasakojo P.Bartkus.

Ekspedicijos dalyviai, geliami uodų, spėjo aplankyti ir aptvarkyti Kulimeso, Novyj Tap, Lesnoje, Lebediovkos, Verch Kamenkos sparčiai nykstančių gyvenviečių kapines, kuriose palaidoti lietuviai tremtiniai. Dvejas kapines jie sutvarkė iš pagrindų ir pastatė du medinius kryžius.

Pasak saugiškio, laikas ir gamta kėsinasi pasiglemžti visas mūsų tautiečių amžinojo poilsio vietas. Kai kuriose kapinėse net žemės kauburėlių, išduodančių palaidojimo vietas, atrasti jau nebepavyko.

Didžiausi darbai atlikti Kulimeso, netoliese Aksarino kaimo, ir Verch Kamenkos, netoliese Lebediovkos kaimo esančiose kapinėse. Kulimeso kapinėse 3 dienas dalyviai triūsė kirsdami krūmus, pjaudami medžius, degindami šakas.

Pastatė jose medinį kryžių ir aptvėrė jį tvora. Šios kapinės buvo itin apleistos – nelikę ne tik kauburėlių, bet ir medinių kryžių, tik metaliniai kur ne kur išlikę.

Darbą jose Paulius pavadino nepabaigiamu. „Vieną dieną išrinkome visas šakas, krūmus, sudeginome, sutvarkėme, o kitą dieną atėję matome – berods 7 medžiai nuvirtę… Pasirodo, pro miške esančias kapinaites naktį prasiautė audra“, – pasakoja vyras.

Dalyviai džiaugėsi, kad jų pastatyta tvora ir kryžius išliks ilgiau ir aplinkiniams primins lietuvių auką.

Labiausiai Paulius ir kiti dalyviai didžiuojasi darbu Verch Kamenkos kapinėse. Šis miestelis – jau negyvenamas. Atradę netoliese esančias kapinaites, misijos nariai išsigando pamatę, kad šalia veikiantis smėlio karjeras jau kėsinasi į jų teritoriją. Kiekvienas, rodos, pajuto, kad atvyko pačiu laiku, ir gal pavyks išsaugoti šią amžinojo poilsio vietą.

Dalyviai pastatė kryžių, kapus aptvėrė, kad darbininkai žinotų, jog čia – ne miško dykynė, o vieta, kur atgulė lietuvių tremtiniai.

Baltarusio atsiliepimai apie lietuvius

Dalyviai džiaugiasi ne tik palikę ženklą įvairiose kapinėse, bet ir pabendravę su Tiumenės srityje likusiais tremtinių vaikais, giminaičiais, draugais.

Nors sutiktoji Liuda nešneka lietuviškai, bet jos mama buvo lietuvė, tad, su pyragais svetingai sutikusi dalyvius, ji didžiuodamasi rodė šeimos nuotraukas, genealoginį medį, pasakojo giminės istoriją.

Iš Dzūkijos kilusi Birutė taip pat dalijosi prisiminimais apie savo šeimą: jos tėvas buvo partizanas, tad Sibiro tremtinėmis tapo ir ji, ir mama. Pati Birutė tuomet buvo dar vaikas, o dabar vos kalba lietuviškai. Tačiau sutikusi lietuvius ji neslėpė, kad savo tėvynei jaučia stiprius sentimentus.

Kitame miestelyje sutiktas lietuvis Juozas prisipažino, jog į Sibirą vyko savo noru. Bet tik todėl, kad čia jau buvo ištremta jo šeima. Pasirodo, Juozas – Birutės brolis, tik turintis rusišką pavardę.

Dalyviams teko bendrauti ir su Danute, kurios tėvai kilę iš Druskininkų. Ji – Sibire gimusi ir užaugusi.

Svetingai lietuvius sutiko ir baltarusis Vladimiras. Jis sakė savo noru atvykęs į Tiumenę, nes valdžia tuo metu už tai gerai mokėdavo. Vyras prisiminė, kad lietuviai tremtiniai buvę darbštūs, smagūs žmonės, juos gyrė ir aukštino.

Paulius sako, kad nors Sibiro gamta atšiauri, tačiau žmonės itin svetingi. Kur tik misijos dalyviai keliavo, kiekviename miestelyje juos pasitiko ir valdžios atstovai, ir gyventojai. Kartą ir tinklinį žaidė su vietiniais. O Lebediovkoje po dienos darbų grįžus atgal į mokyklą, kurioje lietuviai buvo apsistoję, mokytojai vesdavo prie stalo, ant kurio jau garuodavo karšta sriuba.

Dvi savaites miškų kapinaitėse, svetingų žmonių apsuptyje ir tremties ženklu pažymėtoje Tiumenėje praleidę misijos dalyviai rugpjūčio 1-ąją išlipo iš traukinio ant Vilniaus geležinkelio stoties grindinio.

„Išvykę įgavome patirties, pamatėme naujų dalykų, tačiau realiai mūsų misija prasideda tik grįžus. Dabar kiekvienas turime aplankyti mokyklas, pasakoti įspūdžius, šviesti, raginti jaunimą domėtis istorija ir taip ateičiai išsaugoti ištremtų žmonių atminimą ir kapavietes, kuriose jie ilsisi“, – „Šilutės naujienų“ skaitytojams savo švietėjišką misiją perdavė P.Bartkus.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.