Miškų grupės

Žmonija daugelį tūkstančių metų naudojosi mišku - miškas žmones rengė, maitino, šildė ir netgi buvo religinių apeigų objektas. Kaip vertybių šaltinis, miškas Lietuvoje pradėtas sistemiškai skirstyti XVI am. pagal administracinio suskirstymo ribas ir nuosavybę. Šalia nuosavybės formų, miško suskirstymo į skirtingas kategorijas dėl aplinkosaugos ir rekreacijos poreikių tendencijos Lietuvoje pradėjo ryškėti tik XX am. viduryje.

Skirtingos šalys mišką skirsto į grupes įvairiai. Atskaitos tašku galima imti Jungtinių Tautų FAO klasifikaciją, pagal kurią išskiriamos 6 miškų grupės: produkciniai (ūkiniai), apsauginiai, konservaciniai (rezervaciniai), socialinių paslaugų, daugiatiksliai miškai bei miškai, kuriems nėra priskirta jokių funkcijų. Ūkiniai miškai pasaulinėje praktikoje yra vyraujanti forma, šalyse užimanti nuo 35 iki 95 proc. miško žemės, tačiau pastaruoju metu beveik visos valstybės pabrėžia ekosistemų apsaugos bei socialinių paslaugų svarbą.

Lietuvoje 1945 m. pirmą kartą šalies miškai buvo suskirstyti ne pagal nuosavybės formas, o pagal tikslines-funkcines grupes, saugomas ir apsaugines teritorijas išskyrus kaip „Ypatingos paskirties miškus“, kitus miško žemės plotus paliekant „Antros grupės eksploataciniams miškams“. Ši sistema Lietuvoje laipsniškai plėtėsi ir tobulėjo, formuojant saugomų teritorijų tinklą.

Šiuo metu Lietuvoje išskiriamos 4 skirtingos miškų grupės (I – rezervatiniai, IIA – ekosistemų apsaugos, IIB – rekreaciniai, III – apsauginiai, IVA – normalaus kirtimo amžiaus ūkiniai, ir IVB – trumpo kirtimo amžiaus plantaciniai miškai), atspindinčios visuomenės aplinkosauginius, socialinius ir ūkinius poreikius bei lūkesčius. Įgyvendinus miško suskirstymo grupėmis sistemą, buvo sudarytos prielaidos diferencijuotam daugiatiksliam miško ūkiui ir sukurtas balansas tarp aplinkosaugos ir ekonominių poreikių.

I grupės, arba rezervatiniai, miškai. Šiuose miškuose jokia ūkinė veikla apskritai nėra vykdoma. Rezervatų planavimo dokumentuose gali būti išskiriamos griežtos ir reguliuojamos apsaugos (režimo) kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Rezervatų reguliuojamos apsaugos kraštovaizdžio tvarkymo zonose galimi rezervatų nuostatuose numatyti miško kirtimai. Rezervatinių miškų tikslas – leisti šiose teritorijose miškui vystytis be tiesioginio antropogeninės veiklos poveikio. Rezervatiniai miškai buvo išskirti siekiant mokslinių tikslų, kaupiant ir analizuojant duomenis apie natūralaus miško vystymosi ypatumus, tačiau be jokios abejonės, jie atlieka ir aplinkosaugines funkcijas. Tokiuose miškuose galima pamatyti, kaip atrodytų miškas, jei į jo vystymasi nesikištų žmogus. I grupės miškams priskiriami valstybinių rezervatų, valstybinių parkų bei biosferos monitoringo teritorijose esančių rezervatų ir rezervatinių apyrubių miškai. Čia yra daug senų, sausų, išvirtusių medžių bei negyvos medienos, vyksta natūrali rūšių kaita. Iš šių miškų savininkai ar valdytojai negauna jokių pajamų, priešingai, jų apsaugai yra reikalingos lėšos. Dėl šios priežasties Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, visi rezervatiniai miškai yra valstybės nuosavybė. Lietuvoje 2019 m. I grupės miškų plotas siekė 25337 ha, arba 1,2 % visos miško žemės.