Sakoma, kad geras pedagogas turi būti ne tik mokytojas, bet ir geriausias vaiko draugas. Tuo visiškai neabejoja Švėkšnos specialiojoje mokykloje dirbantys Inga ir Jonas GIRSKIAI. Atsidavę savo profesijai sutuoktiniai pripažįsta, kad savęs kitame darbe jie nebeįsivaizduoja, nes, pasak jų, pedagogika tvirtai įleido šaknis jų kraujyje.
Mokykla – kitokia
Šios Švėkšnos mokyklos pedagogų darbo aplinka, pamokos, bendravimas su mokiniais yra kiek kitokie nei kitose mokyklose ar gimnazijose. Elgesio ar emocijų sutrikimų turintiems, tėvų ir visuomenės atstumtiems vaikams ši specialioji mokykla – kaip namai. Todėl kas rytą į darbą skubėdami Girskiai jaučiasi lyg čia turėtų antrą didelę šeimyną. „Visko būna mūsų pamokose: ir pasipykstam, ir apsikabinam, ir atvirai pasikalbam – visai kaip šeimoje“, – pripažįsta sutuoktiniai.
Organizuodami įvairius užsiėmimus, bandydami sudominti savo mokinius mokslais, Inga ir Jonas stengiasi pastebėti kiekvieno vaiko pomėgius, užslėptus talentus. O pastebėję – kaip tėvai tą talentą į dienos šviesą ištraukti.
Santykius su mokiniais Inga ir Jonas apibūdina kaip ir griežtus, ir šiuolaikiškus. „Kai reikia, atstojame tėvus, pabūname ir draugais, ir guodėjais. Mūsų vaikai – ypatingi, todėl jiems reikia ir ypatingo bendravimo“, – sako sutuoktiniai.
Kadangi šiems pedagogams teko dirbti ir gimnazijoje, jie sako galintys palyginti bendravimą su vaikais. Švėkšnos specialiojoje mokykloje santykiai su mokiniais, pasak Ingos ir Jono, glaudesni ir artimesni. „Jie – tiek negandų patyrę gyvenime, neigiamą, nepatiklų kitų piliečių požiūrį į juos, kad mūsų užduotis – integruoti juos į gyvenimą. Vykdome tokį ugdymo procesą, kurio galutiniame rezultate vaikas pasijustų reikalingas, tikras bendruomenės narys“, – savo siekius apibūdina Inga ir Jonas.
Dirba kitoje barikadų pusėje
Jonas Švėkšnos specialiojoje mokykloje specialiųjų poreikių vaikams istoriją dėsto jau aštuntus metus. O dailės ir technologijos menus įvaldyti vaikams septintus metus padeda Jono žmona Inga. Prieš tai abu sutuoktiniai darbavosi Švėkšnos „Saulės“ vidurinėje mokykloje (dabar -gimnazija).
Dabar jie tvirtina, kad tik pradėję dirbti visiškai kitaip įsivaizdavo mokytojo profesiją. „Įsidarbinę mokykloje, tarsi įstojome į kitą barikadų pusę. Kai buvome mokiniai, visai kitomis akimis žiūrėdavome ir į patį mokytoją, ir į jo darbą“, – sako jie.
Sutuoktiniai pamena, kad dar visai neseniai pagrindiniai mokymo metodai buvo lenta ir kreida. Dabar nebeužtenka mokomą dalyką vaikui tiesiog papasakoti – taip jo nebesudominsi: tenka naudotis naujomis technologijomis, ieškoti įvairių naujų metodų, pamokoje įtraukti į aktyvią veiklą.
„Besistengiant sudominti mokinius, internete ieškant naujų ir neįprastų priemonių, Inga kartais per naktis pamokoms ruošiasi“, – žmoną išduoda Jonas.
Pasak abiejų, kartais norisi atitrūkti nuo šio darbo, mat mokykloje pokalbių temos nuolat būna apie pamokas, vaikus, o grįžus namo – ir vėl kalba apie tą patį.
Bet tik prabilę apie poilsį, abu tuoj pat pripažįsta, kad kitaip jiems nebepavyktų – jei nekalbėtų, tai vis tiek bent galvotų apie savo mokinius.
Tradicinės pamokos seniai pamirštos
Inga ir Jonas apgailestauja, kad stengtis mokytis vaikus paskatina tik įvairios išvykos, neįprasti mokymosi metodai, o geras pažymys daugumai – nesvarbus. „Jie dažniausiai tik numoja ranka į prastą pažymį ir prasitaria, kad vis tiek išvažiuos į užsienį. Todėl, pasak jų, net neverta stengtis“, – pasakoja mokytojai.
Todėl Švėkšnos specialiosios mokyklos pedagogai išsikėlė sau dar vieną užduotį – atkalbėti bei, kiek įmanoma, savo pavyzdžiu parodyti, kad Lietuvoje irgi gera gyventi. Jonas dėsto ir pilietiškumo pagrindų pamokas, todėl vaikams rengia įvairias akcijas, kad jie pamiltų savo kraštą.
Pavyzdžiui, Kovo 8-oji Švėkšnoje – ne tik Moters diena. Tyrinėdamas istorinius šaltinius, Jonas atrado, kad tą dieną 1503-iaisiais pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Švėkšnos vardas. Tad šiemet Tarptautinę moters dieną specialiosios mokyklos mokiniai su Jonu priešakyje iškeliavo į miestelį sveikinti ne tik Švėkšnos moteris, bet ir visus kitus švėkšniškius su savojo miestelio gimtadieniu.
Bando mokytojai sudominti savo „šeimos“ vaikus ir pažymiais. Jonas pasakojo išbandęs paties sugalvotą metodą: vaikams išdalijo lapelius su užrašytu dešimtuku ir paskelbė, kad kiekvienas nusižengimas atima vieną dešimtuko balą. Tądien mokiniai kaip niekada stengėsi būti drausmingi, nes itin norėjo išsaugoti tą pažymį – jiems tai buvo kaip žaidimas.
Menininkui palaikyti sukūrė svetaines
Kasdien susidurdami su paskatinimo, padrąsinimo, įvertinimo laukiančiais vaikais, pedagogai savaime perkelia tai ir į nedarbinę aplinką.
Būtent Girskiai aktyviai palaikė pirmojo Šilutėje 3D piešinio autorių Saulių, kuriam buvo grasinta policija.
Kai Šilutės visuomenė skilo į dvi priešingas puses (mokyklos aikštelėje atsiradusiu piešiniu pasipiktino pedagogai, o jaunimas puolė piktintis tokiu konservatyviu jų požiūriu ir girti menininką), Inga ir Jonas nusprendė įlįsti į šio užvirusio pykčio katilo viduriuką.
Sukūrę Sauliaus gerbėjų puslapį internete, Inga ir Jonas siekė paskatinti Saulių nesustoti kurti. Be to, mokytojų šeima norėjo paneigti jaunimo komentaruose pasipylusius kaltinimus, kad pedagogai – pikti, nepripažįstantys naujovių ir netoleruojantys akivaizdaus talento.
Iš pradžių jie facebook.com socialiniame tinkle sukūrė puslapėlį Sauliui palaikyti ir įrodyti, jog yra jį palaikančių pedagogų. Jonas padarė nuotraukų koliažą ir įdėjęs jį internetą per valandą sulaukė 1 000 tos nuotraukos ir 3D piešimo mėgėją palaikančių gerbėjų. Dabar gerbėjų šiame puslapėlyje jau antra tiek.
Pamatę aktyvų palaikančiųjų būrį, Inga ir Jonas sukūrė ir svetainę internete – palaikommenininka.eu. Ji taip pat sulaukė nemažo būrio gerbėjų – dabar jų yra apie 3000. Taip šiems mokytojams pavyko pakeisti bent kelių ar keliolikos žmonių nuomones, kad, sutikus vieną piktą pedagogą, nereikia taip spręsti apie visus.
Sauliaus 3D piešinys užkrėtė ir mokinius
Beje, neįprastas piešinys Šilutėje buvo didžiulis įkvėpimas ir Švėkšnos specialiosios mokyklos mokiniams. Laisvalaikiu visi išbandė 3D piešimo subtilybes.
Taip pat mokiniai svajoja, kad Saulius pats atvažiuotų jų aplankyti, pabendrauti, pamokytų piešimo paslapčių.
Vasara – atostogų metas. O mokytojai sako jau sukantys galvas, kuo vaikus užimti kitais mokslo metais. „Gal prikalbinsim Saulių atvykti“, – tikisi Inga ir Jonas, norintys dar labiau sudominti savo mokinius neįprastomis pamokomis.