Monsinjoras K.Vasiliauskas – kunigas, tamsoje suradęs šviesą

monsinjoras vasiliauskas R. Sakalauskaite ir jos knygaŠilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su žurnaliste Ramune Sakalauskaite bei jos knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ pristatymas.

Autorė dalijosi prisiminimais apie bendravimą su politiniu kaliniu ir tremtiniu, pirmuoju ir ilgamečiu Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonu, 1993 m. atkurtos Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios emeritu, Vilniaus miesto garbės piliečiu, pagerbtu daugybe valstybės apdovanojimų, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku (1922-2001). Savo pasakojimu ji parodė šios iškilios asmenybės gyvenimo kelią, jo pasaulėjautą, kas jis buvo ir yra mums.

Žinomos visuomenės veikėjos R.Sakalauskaitės veikla yra įvairiapusė ir daugelis jos darbų susiję su šio dvasininko atminimo įamžinimu. Priklausiusi monsinjoro K.Vasiliausko artimų žmonių ratui ir jausdama jo globėjišką paramą, ji savo darbais atidavė skolą monsinjorui: buvo režisieriaus Sauliaus Vosyliaus sukurto dokumentinio filmo „Laimingi buvę jo akivaizdoje“ idėjos autorė ir scenarijaus bendraautorė, jos iniciatyva 2010 m. prie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios įrengtas K.Vasiliausko atminimui skirtas skveras, pastatyta skulptūra, o nuo 2011 m. R.Sakalauskaitė yra monsinjoro K.Vasiliausko labdaros fondo valdybos narė.

Rašydama knygą „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ (2015) autorė rėmėsi archyvine medžiaga, žmonių, pažinojusių kunigą, liudijimais bei kitais šaltiniais.

Pasak R.Sakalauskaitės, dvasininkas buvo meno, knygos žmogus. Jo unikalumas – tai mokėjimas išklausyti žmones, atida jų rūpesčiams. Jis kalbėdavo su visais, visa savo esybe panirdavo į žmogaus dvasinę būseną ir iš susitikimų žmonės išeidavo palengvėjusia širdimi. Jis dažnai R.Sakalauskaitei sakydavo: „Esam draugai ir privalome dalintis viskuo, net ir žemiškais dalykais“.

Šviesios atminties poetas Justinas Marcinkevičius monsinjorą vadino vaikščiojančia meile, nes jo „didžiausias turtas buvo knygos, žmonės, bendravimas su jais“. Iš jo sklisdavo jautrumas, nuoširdumas, jis buvo iki galo atviras sau, žmonėms, kiekvienas žmogus monsinjorui buvo didelis pasaulis, atiduodamas save žmonėms jis nesitikėjo jokios naudos.

Šiluma ir meile spinduliavęs K.Vasiliauskas kantriai nešė gyvenimo kryžių, visame kame matė šviesą, iš tremties jis grįžo be pykčio ir neapykantos. „Jei būčiau nekentęs – būčiau pralaimėjęs“, – sakydavo monsinjoras. Jo gyvenimo credo buvo keisti pasaulį ir save, – tai du lygiaverčiai uždaviniai, kuriais ji vadovavosi gyvenime.

„Linkiu drįsti ir sugebėti visuomet būti tiesos ir teisiųjų barikadų pusėje“, – sakė K.Vasiliauskas.

alt