Originaliau nei įprastai šiemet Šilutėje paminėta Gedulo ir vilties diena.
„Rankas už galvos. Nekalbėt, nejudėt. Nemoki – išmokysim, nenori – priversim“, – tokie riksmai, palydėti šautuvų buožių smūgiais, penktadienio pavakarę aidėjo Macikų karcerio – muziejaus kamerose.
Į Šilutės muziejininkų surengtą edukacinę pamoką subėgusiems vietos pradinukams ir iš Gardamo atvažiavusiems pagrindinės mokyklos moksleiviams bei jų mokytojams tapo visai nebejuokinga, kai jų būrį staiga apsupo iki dantų ginkluoti rusų kareiviai.
Muziejininkai pristatė audiogidus
Gegulo ir vilties dieną Macikų lagerio kapinėse pagerbti čia žuvę belaisviai. Prie kryžiaus žuvusiesiems atminti susirinko politinių kalinių ir tremtinių atstovai, muziejaus darbuotojai, savivaldybės atstovai.
Vėliau visi jie rinkosi Macikų karceryje – muziejuje, kur buvo pristatyta naujovė: nešiojamieji prietaisai, skirti vesti ekskursijas – audiogidai. Vokiečių kalba parengtus pasakojimus, kuriuos galima klausyti per ausines vaikštant lagerio muziejuje, Šilutės muziejininkai parengė gavę Kultūros ministerijos finansavimą. Švėkšnos muziejus jau turi audiogidus anglų kalba.
„Ieškojome galimybės išvengti problemų, kurių visad kyla dėl ekskursijų vadovų stygiaus. Ypač, kai atvyksta pavieniai turistai. O šie prietaisai puikiausiai pavaduoja ekskursijų vadovą“, – sako muziejaus direktorė Roza Šikšnienė.
Pasak R.Šikšnienės, ši naujovė puikiai galėtų pasitarnauti ir užsienio kalbos bei istorijos besimokantiems gimnazistams, jie karceryje irgi galėtų išklausyti ekspozicijos pristatymą.
Šiuo metu muziejininkai jau ruošia tęstinį projektą ir tikisi taip parengti audiogidus ir anglų bei lietuvių kalbomis.
Kad sovietų lageriuose ir tremtyje buvę lietuviai buvo subūrę net krepšinio komandas, įrodė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengta paroda, atidaryta Šilutės kultūros ir pramogų centre. Kad krepšinis jau tuomet lietuviams buvo tuo ir juodžiausiomis akimirkomis vienijančiu veiksniu, įrodo 13 fotografijų iš Omsko, Irkutsko, Kazachtano, Komijos, Mordovijos.
Po parodos pristatymo surengtas Vakarų kranto jaunimo studijos gitaristų klasės koncertas.
Belaisviai bandė ir pabėgti
Vakare suvažiavusiems į Macikų lagerį pirmiausia parodytas dokumentinis filmas apie Macikų dvaro istoriją ir čia veikusią karo belaisvių stovyklą. Filme apimtas istorinis laikotarpis nuo 1939 iki 1955 m.
1939 m. fašistinė Vokietija čia įkūrė belaisvių stovyklą antihitlerinės koalicijos nariams. Macikuose buvo kalinami lenkai, belgai, prancūzai, amerikiečiai, rusai ir kitų tautų belaisviai. Įkalinimo sąlygos buvo griežtai 
diferencijuotos, priklausomai nuo belaisvių pilietybės, ypač sunkiai čia kalėjo rusai. Jų labai daug žuvo 1942-1943 m. žiemą.
Nors stovykla ir labai buvo saugoma, žinoma ir pabėgimų iš jos atvejų. Išliko duomenys ir apie 44 metrų tunelį, kurį belaisviai buvo iškasę net 14 metrų už stovyklos ribos. Bet vokiečiai išaiškino sprukti besiruošiančiųjų planus. Žinoma ir tokių atvejų, kai pabėgėliai buvo sulaikyti praėjus kelioms dienoms po pabėgimo.
Įdomu tai, kad stovykloje belaisviai net sportavo, čia buvo futbolo ir beisbolo aikštės bei bokso ringas.
Po II pasaulinio karo Macikuose jau sovietai kalino vokiečių kareivius. Vėliau, po reorganizacijos, čia kalinti civiliai gyventojai, „nusižengę“ sovietų valdžiai. Kalinimo sąlygos buvo tokios, kokios filme pavadintos žmonių naikinimu: kaliniai dažnai badavo, o jei ir gaudavo maisto, tai buvo žuvų galvos, supuvusios daržovės ir vaisiai. Dėl tokių gyvenimo sąlygų Macikų lageryje žuvo šimtai žmonių.
Buvo kalinamos ir moterys, buvo ir atskiras barakas vaikams. Skaičiuojama, kad vienu metu čia buvo net keli šimtai vaikų, daug jų čia žuvo.
„Didžiausia išdavikė“ – muziejaus direktorė
„Rankas už galvos“, – toks automatu ginkluoto kareivio riksmas akimirksniu išblaivė nuo filmo vaizdų dar nespėjusius realybėn sugrįžti moksleivius ir mokytojus…
Jam įkandin į nedidukę kamerą įsiveržė dar vienas, po to – trečias sovietų armijos apranga vilkintis ir apsiginklavęs kareivis.
Įsiveržėliai nedaugžodžiavo: šautuvų buožėmis pavaišindami savo akimis netikinčius nesusipratėlius, greit grūdo juos į koridorių, o iš čia – į vieną mažutį kambarėlį. Čia stovėjo viena vienintelė lova, tad sugrūstieji „kaliniai“ galėjo prisėsti nebent ant grindų.
„Aš vis tiek pabėgsiu iš šito kalėjimo“, – žadėjo vis nerimstantis Jokūbas. Kol prisiartinęs per arti durų išgirdo šiurpų smūgį automatu į jas iš kitos pusės… „Ramiai, lygiuot, nesišypsot“, – dar pasigirdo iš 
anapus.
Į klausimą „kada bus vakarienė?“, atskriejo atsakymas, jog rytoj po pietų…
Vėliau patekę į „tardytojų“ – muziejininkių Romos Šukienės ir Indrės Skablauskaitės rankas „suimtieji“ (kai kurie iš baimės vos tramdydami ašaras) atsakinėjo į klausimus. Ir vargas tiems, kas atsakė esąs, pavyzdžiui, lietuvių tautybės – tokiems nesusipratėliams iš karto buvo užmauta dujokaukė ir jie priversti dusdami daryti pritūpimus. Dar vėliau, užvedus kalinio kortelę, jie neribotam laikui nugrūsti į karcerį ir priversti išmokti Sovietų sąjungos himną…
„Didžiausia išdavike“ pavadinta Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė tardymui atvaryta paskutinioji. Tardytojos nesismulkino: „Sušaudyti“, – išrėkė, ir šautuvų buožėmis stumdoma R.Šikšnienė išvesta nežinia kur…
Siužetas, kurį dar pernai parengė Šilutės muziejaus darbuotojai, nukelia į gūdų sovietmetį. Jį parengę R.Šukienė, I.Skablauskaitė, Edvardas Judžentis, Ignas Giniotis ir Artūras Gaidelis sakė, kad užsisakyti tokį pasibuvimą sovietmetyje ir karceryje gali bet kuris šilutiškis ir darbo, ir poilsio dienoms.