Artėjant Šilutės gimtadieniui, mūsų miesto muziejininkai surengė nemažai nemokamų renginių, kurių metu šilutiškiai ir miesto svečiai galėjo daugiau sužinoti apie šį kraštą ir jo istoriją.
Vienas tokių – nuo H.Šojaus muziejaus iki naujosios Šilutės sienos pabaigos vykusi ekskursija, kurią vedė muziejininkė Roma Šukienė. Atėjusieji išgirdo įdomių ir tikrai negirdėtų faktų.
Miesto istorija – nuo 1511-ųjų
Šilutės miesto istorija skaičiuojama nuo 1511 m., kai pusiaukelėje tarp Klaipėdos ir Tilžės pradėjo veikti smuklė.
Šilutė iki 1923 metų buvo vadinama Šilokarčema. Miestas susikūrė iš 4 gretimų kaimų – Šilokarčemos, Verdainės, Žibų ir Cintjoniškių.
Verdainėje buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia (sovietmečiu nugriauta), įsteigta parapinė mokykla, taip pat veikė 2 smuklės, kurias XVII-XIX a. valdė suvokietėjęs škotas Richard Kant, garsaus vokiečių filosofo Emanuelio Kanto prosenelis. Verdainėje ir Šilokarčemoje kūrėsi nuo religinių persekiojimų pabėgę škotai, Žibuose – amatininkai.
Gyvenvietės XVII-XIX a. labai nukentėjo nuo bado, maro, karų ir potvynių.
Šilokarčemos miestas priklausė Prūsijos karalystei, o vėliau – Vokietijos imperijai.
1923 metais Klaipėdos kraštas (ir Šilutė) buvo prijungtas prie Lietuvos, bet 1939 m. vėl okupuotas vokiečių.
1941 m. jai pakartotinai suteiktos miesto teisės. 1944 m. spalio 11 d. Šilutę užėmė sovietai.
Šilokarčemos dvarui – jau 296 metai
1721-ieji – tai metai, kuomet Šilokarčemoje įkurtas dvaras, kurio pagrindinė funkcija buvo surinkti valstybinius mokesčius.
Po 1819 m. administracinės reformos dvarą įsigijo Francas Vilhelmas Radkė, tuo metu ir pradėti statyti dabartiniai dvaro rūmai, o kiti pastatai buvo mediniai.
1889 m. dvarą įsigijo Hugo Šojus (Hugo Scheu). Jis sutvarkė dvarvietę, išplėtė rūmus, pastatė naujus mūrinius pagalbinius bei ūkinius pastatus. Į pietus nuo rūmų pasodino parką, įrengė 3 tvenkinius, užveisė sodą.
Iš medinių rūmų statinių iki šių dienų buvo išlikusi tik daržinė, kuri 2010 m. žiemą neatlaikiusi gausaus sniego nugriuvo.
Sodyboje 1948 m. įsikūrė Kretingos žemės ūkio mokyklos filialas, 1952-1953 m. veikė Šilutės dvimetė žemės ūkio mokykla, 1959-1984 – Šilutės žemės ūkio technikumas, vėliau – profesinė technikos mokykla.
1997 m. gruodžio 31 d. architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę turinti Šilutės dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Dvarininkas – valstybininkas, intelektualas
H.Šojus gimė Klaipėdoje 1845 balandžio 1 d. Jis baigė Klaipėdos aukštesniąją miestiečių mokyklą, po to studijavo Berlyno žemės ūkio institute, vėliau praktikavosi keliuose Rytų Prūsijos dvaruose. 1873 m. jis įsigijo Lėbartų, o 1889 m. – Šilokarčemos dvarą.
H.Šojus ėjo aukštas pareigas valstybės tarnyboje bei visuomeninėse organizacijose: buvo Klaipėdos (1884-1919) ir Šilutės (1909-1920) apskričių valdybų narys, Klaipėdos krašto I Direktorijos narys, Žemės ūkio rūmų steigėjas ir prezidentas, Rytų Prūsijos Žemės ūkio kredito ir draudimo įstaigos generalinis direktorius (1921-1925). Galiausiai 1926 m. ir 1928 m. laikinai ėjo Šilutės apskrities viršininko pareigas.
H.Šojus amžininkų buvo pripažintas ne vien valdžios elito atstovu – jis buvo žinomas ir kaip aktyvus kultūrininkas. Dvarininkas buvo Tilžės Lietuvių literatūrinės draugijos, Karaliaučiaus senovės draugijos „Prūsija“, Įsrutės senovės draugijos, Antropologijos, Botanikos ir kt. draugijų narys. H.Šojus priklausė Rytprūsių intelektualų ratui, kurie itin domėjosi senąja Prūsijos valstybės ir jos gyventojų istorija, užsiėmė moksline, praeities reliktus konservuojančia, fiksuojančia, kraštotyrine veikla. Ypatingas jų dėmesys anuomet buvo rodytas lietuvininkų, kurie buvo laikomi senųjų prūsų palikuonimis, kultūrai. Už šią veiklą 1924 m. jam buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis.
Į istoriją dvarininkas įėjo ir kaip pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas. XIX a. pabaigoje Šilokarčemos dvaro rūmų dviejuose kambariuose įkūrė privatų muziejų, kuriame buvo sukaupta ir eksponuojama etnografijos ir archeologijos kolekcija. Dvare buvo sukaupta gausi lituanistinė biblioteka, kurios dalis šiuo metu yra saugoma Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekoje.
Antrojo pasaulinio karo metais tėvo ir sūnaus Šojų formuotas dvaro muziejus ir su dideliu atsidavimu kauptos vertingos senienos liko be priežiūros, nes dvaro paveldėtojas pasitraukė į Vokietiją.
Pasibaigus karui likusių eksponatų pagrindu 1949 m. buvo įkurtas Šilutės kraštotyros muziejus. Nepaisant to, kad šiandien Šilutės muziejaus eksponatų kiekis viršija 60 tūkst. , labiausiai vertinama išlikusi buvusio dvaro muziejaus senienų kolekcija.
H.Šojaus dėka dvaras įgavo patrauklaus ir reprezentatyvaus ūkio įvaizdį. Šiame dvare ne kartą lankėsi Vokietijos kronprincas, Lietuvos prezidentai, J.Basanavičius bei kiti kultūros ir politikos elito atstovai. Dvaro trauką stiprino ir rūmuose dvarininko H.Šojaus įkurtas privatus muziejus.
Miesto kūrėju vadintas H.Šojus
Dvarininkas H.Šojus daug prisidėjo prie Šilutės miesto plėtros. Iš dvaro žemių nemokamai Šilutės miestui skyrė sklypus turgaus aikštei išplėsti, siaurojo geležinkelio linijai, o taip pat uostui įrengti, pašto, bažnyčios, klebonijos, gaisrinės, ligoninės, keletos mokyklų statyboms. 1924 m. miestui padovanojo dvarui priklausiusį apie 50 ha mišką su įrengta promenada palei Šyšos upę. Ne be pagrindo H.Šojus tuomet ir dabar vadinamas Šilutės miesto kūrėju bei mecenatu.
H.Šojus mirė 1937 m. liepos 25 d. Šilutėje, sulaukęs 92 metų. Palaidotas Šilutės dvaro kapinėse. Garbingam jo atminimui Šilutės Rotary klubo iniciatyva prie buvusių jo dvaro rūmų 2001 m. pastatytas paminklas.
Turgus vadintas „šėtoniškuoju“
Eidami senojo Turgaus aikštės pakraščiu ekskursantai išgirdo, jog iki pat Antrojo pasaulinio karo ryškiausias Šilutės miesto reprezentacinis elementas buvo čia vykę savaitiniai turgūs ir prekymečiai. Šilutė buvo minima kaip svarbus regionui prekybinis centras bei turgavietė. Turgaus aikštė – vieta prie Šyšos vingio, Šilutės dvaro ir metalinio tilto kelyje į Rusnę turgaus aikštės paskirtį atliko bemaž 500 metų.
Nors žmonių tuomet čia gyveno gerokai mažiau, bet akivaizdu, kad gyvenimas virte virė.
Smuklės įkūrimas šalia turgavietės labai prisidėjo prie prekyvietės suklestėjimo. Šilutės miesto turgus vadintas „šėtoniškuoju turgumi“. Šilutės prekyvietės įtaka 1622 m. smarkiai jautėsi net Kuršių nerijos gyvenvietėse, kurių gyventojai sekmadieniais išvykdavę į Šilutės turgų ir todėl dažnai nedalyvaudavo pamaldose.
Vietos dvasininkui klestinčios prekyvietės egzistavimas kėlė dar daugiau rūpesčių. 1596 m. ir 1614 m. Rusnės, o tuo pačiu ir Verdainės kunigas skundėsi dėl Šilutės turgaus bažnytiniam krašto gyvenimui daromos žalos: „Prieš patekant saulei prasideda šėtoniškas turgus, kur keikti, melagingai prisiekinėti, ėsti, lakti nebėra nuodėmė, nes Dievo žodis taip gėdingai niekinamas ir greit bus trypiamas kojomis“.
1912-1914 m. nutiesta siaurojo geležinkelio linija nuo Šilutės iki Kuliešų, sienos su Žemaitija, išvystė krovinių, prekių pervežimą, skatino vietinę pramonę. Išliko svarbus ir vandens kelias. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo, be turgininkų burvalčių, kiekvieną savaitę į Šilutės turgų iš Karaliaučiaus atplaukdavo garlaivis „Nelusco“, vėliau – „Frisch“, atgabendavę prekes. Maždaug nuo 1920 m. susisiekimą vandeniu su Šilute užtikrino motorlaiviai „Hertha“, „Windenburg“ ir „Willi“ (paskutinieji buvo pastatyti Šilutėje).
Vandens transportas tarnavo ne vien ūkiniams tikslams – šilutiškiai mėgo vasaros iškylas garlaiviais į Nidą, Minijos kaimą. Štai 1914 m. prabangiu muzikuojančiu garlaiviu buvo organizuota kelionė mariomis iš Šilutės į Kranto (Cranz) kururtą (dabar – Zelenogradskas) pažiūrėti žirgų lenktynių.
1914-1918 m. Šyšos upės senvagėje įrengus beveik 2 m gylio, 150 m ilgio ir 50 m pločio uostą, Šilutę buvo galima vadinti vietinės reikšmės uostamiesčiu.
Toliau žengdami ekskursantai sužinojo, jog dabar gerai žinoma „Šyšos“ valgykla kadaise buvo restoranas, ir kai kuriems jų tai pasirodė neįtikėtinas faktas.
Dar daugiau įdomybių nepatingėjusieji pasivaikščioti tą karštą popietę išgirdo prie naujojo Šilutės traukos objekto – „Šilutės sienos“. Ši „Siena“ tapo pačiu tikriausiu istoriniu metraščiu – tiek daug joje užfiksuota miesto kūrimosi įvykių.
