2006 m. spalio 16 dieną Seimas pripažino Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Praėjusią savaitę ši data Šilutėje paminėta įvairiais renginiais.
Antradienį muziejininkai visus kvietė į renginį „Lietuvininkų krašto spalvos: tarp praeities ir dabarties“, o penktadienį – į Macikų lagerio karcerio – muziejaus naujos ekspozicijos bei Jono Endrikio knygos „Nacių pragare“ pristatymus.
Penktadienį Šilutės Vydūno gimnazijoje Alvydas Šlepikas supažindino su savo knyga „Mano vardas – Marytė“ apie „vilko vaikus“ – taip buvo vadinami karo metu iš Vokietijos į Lietuvą atklydę vokiečių vaikai.
Genocidas
1944 m. spalio 16 d. į Karaliaučiaus kraštą įsiveržė pirmieji sovietų armijos kariniai daliniai ir pradėjo vietinių gyventojų genocidą.
Sovietų Sąjungai atitekusiame krašte Raudonosios armijos kareiviai žudė ir kankino civilius gyventojus, naikino ir plėšė jų turtą. Kareiviams nebuvo skirtumo, ką žudyti – frontui netikusius vyrus, senelius, vaikus, žvėriškai buvo prievartaujamos ir žudomos moterys ir mergaitės.
1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno 2,6 mln. žmonių, o 1945 m. pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo likę tik apie 160 tūkst. vietos gyventojų.
Dalis spėjo pasitraukti, o apie 320 tūkst. civilių žmonių buvo išžudyti. Iš jų – apie 130 tūkst. lietuvių kilmės. Likę gyvi, apie 100 tūkst. gyventojų buvo deportuoti į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas, kur jų laukdavo vergiškas darbas, badas, o neretai – ir mirtis.
Karaliaučiaus krašto dvasinis ir kultūrinis paveldas buvo suniokotas, istoriniai vietovardžiai pakeisti.
Muziejus mini kiekvienais metais
„Nuo 1944 iki 1945 m. šiame krašte buvo visiškai laukinė tvarka, kareiviai tiesiog siautėjo. Neturime teisės užmiršti šios baisios mūsų kraštiečių lemties ir saugoti jų atminimą, jų sukurtą ir mums atitekusį kultūrinį paveldą“, – prisimindama lietuvininkų išnaikinimą Karaliaučiaus krašte kalbėjo Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė.
Pasak jos, Šilutės muziejus Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną kasmet mini įvairiai ir skiria ją žmonėms, kurie gyveno šiame krašte ir kurių jau mažai yra.
Šių metų spalio 16 d. Šilutės muziejininkai – istorikas Darius Barasa ir etnografė Indrė Skablauskaitė pristatė tęstinį projektą – senųjų Mažosios Lietuvos gyventojų prisiminimų fiksavimą. Pagal šį projektą šią vasarą muziejininkai aplankė apie 10 lietuvininkų, gyvenančių Klaipėdos krašte, ir nufilmavo apie 10 val. medžiagos, kurią vėliau bus galima naudoti moksliniams darbams.
Renginio metu parodyti filmuoti fragmentai, ištraukos iš 2012 m. kraštotyrinės ekspedicijos dienoraščio.
Apie evangelikų liuteronų senųjų kapinių tyrimus pasakojo etnologas, Klaipėdos universiteto prof. dr. Rimantas Sliužinskas, o nykstančios lietuvininkų tarmės ypatumus aptarė kalbininkas Klaipėdos universiteto doc. dr. Jonas Bukantis.
Visi renginio dalyviai pavaišinti tradicinėmis šio krašto vaišėmis – kafija, tija ir vofeliais (kava, arbata ir vafliais). Krašto dainas dainavo Šilutės rajono vokiečių kilmės gyventojų bendrijos „Heide“ choras.
Nauja ekspozicija Macikų lageryje
Macikų lageris vokiečių buvo įkurtas 1939 m. ir egzistavo iki 1955 m. Šilutės muziejaus istorikas Ignas Giniotis pasakojo, kad iš pradžių vokiečiai čia kalino rusų karo belaisvius, o nuo 1943 m. – viso antifašistinio bloko oro pajėgų karininkus: amerikiečius, anglus, prancūzus, belgus, rusus, lenkus.
Išstūmę iš šio krašto fašistinę armiją, nuo 1944 m. stovyklą savo valdžion perėmė sovietai ir čia kalino vokiečių karius. Vėliau stovykla reformuota į GULAG’o skyrių ir pradėti kalinti civiliai, neįtikę sovietų valdžiai.
Nuo 1955 m. lagerio pastatas atiduotas Macikų pensionatui, ilgą laiką ten buvo drabužių sandėlis. Šiandien išliko tik lagerio karceris ir dalis kapinių teritorijos.
Penktadienį Macikuose pristatyta nauja lagerio karcerio – muziejaus ekspozicija: sukurta 10 naujų stendų, dalis medžiagos panaudota ir iš senosios ekspozicijos, kuri veikė 1993-1995 m.
Renginio metu parodytas trumpametražis filmas, supažindinantis su Macikų lagerio egzistavimu 1939-1955 m.
Vėliau renginio dalyviai sugrįžo į Šilutės muziejų, kur Klaipėdos universiteto istorikė, doc. dr. Arūnė Arbušauskaitė pristatė Jono Endrikio Grigolaičio knygą „Nacių pragare“. Knygos autorius – žymus Mažosios Lietuvos krašto veikėjas, teisininkas ir žurnalistas aprašo kančias ir siaubą, kuriuos teko išgyventi nacių koncentracijos stovykloje.
Dar viena knyga pristatyta penktadienį Šilutės Vydūno gimnazijoje. Režisierius, poetas prozininkas A.Šlepikas susitikimo su vyresniųjų klasių gimnazistais metu, pasakojo apie savo knygą „Mano vardas – Marytė“.
Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir po karo Rytprūsių vokietės siuntė išbadėjusius savo vaikus anapus Nemuno, į Lietuvą, kur buvo duonos. Vokietukai ėjo per kaimus elgetaudami, už duonos kąsnį padėdami ūkininkams. Daugelis mažylių nebegrįžo į gimtinę, pasimetė nuo saviškių ir liko bastytis šiame krašte. Kai kuriuos priglaudė lietuvių šeimos, kai kuriuos valdžia sugaudė ir apgyvendino vaikų namuose. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę „vilko vaikai“ nebebijojo atskleisti savo tapatybės, ėmė ieškoti savo artimųjų, daugeliui pavyko susitikti su giminėmis ir grįžti gyventi į gimtinę – Vokietiją.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.