Nacionalinės ekspedicijos plaukė ir plauks rusniškių valtimis

 NEMUNU _PERKad ir kiek daug mūsų šalies miestų ir kaimelių būsi aplankęs, bet taip pažinsi tik pusę Lietuvos. Kad pažintum visą Tėvynę, reikia ją pamatyti ir iš upės. Tokios mintys kyla po LRT televizijos projekto „Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“ knygos pristatymo.

Šilutės F.Bajoraičio bibliotekoje ir Salos etnokultūros ir informacijos centre viešėjęs knygos „Nemunu per Lietuvą“ autorius, biologas, 2015 ir 2016 metų Nacionalinių ekspedicijų dalyvis Selemonas Paltanavičius kartu su ekspedicijose dalyvavusiu rusniškiu Simu Knapkiu dalijosi kelionių įspūdžiais, sudėtais knygoje, ir pikantiškais nuotykiais, kurie nepateko į knygos puslapius.

Rusniškiams savimeilę glostė ne tik faktas, kad Nacionalinės ekspedicijos valčių – senovinių vytinių – laivavedžiai buvo rusniškiai Simas Knapkis bei Vykintas Laukevičius. Dar svarbiau, kad 2016 metų ekspedicijos laivus „Vytis“ ir „Rusnietis“ suprojektavo S.Knapkis ir juos pagamino kartu su Rusnės UAB „Skatulė“ meistru Viktoru Spiridonu Belokopytovu bei jo pagalbininkais.

Dabar Rusnės laivavedžiai baigia pastatyti šių metų ekspedicijos laivą – didžiulę vytinę (plokščiadugnį burinį upės laivą), kuriuo vasaros pradžioje iš Lenkijos plauks Narevo, Vyslos ir Nogato upėmis į Aismares.

Televizijos projektas atgimė knygoje

LRT televizijos projektas „Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“ 2015-2016 metais prie televizijos ekranų prikaustydavo daugybę žiūrovų. Tūkstančiai valandų filmuotos medžiagos sudėtos į kelias dešimtis televizijos filmų apie dvejų metų keliones senovinėmis valtimis – Nemunu nuo Kauno HE iki Kuršių marių 2015 metais ir 2016 metais kelione nuo Nemuno ištakų Baltarusijoje iki Klaipėdos uosto.

Pasak S.Paltanavičiaus, žiūrovai pamatė ekspedicijos aplankytas vietoves, istorinius paminklus, žmones. NEMUNU PER_L_3

Lietuvos žmonėms artimi tapo visi ekspedicijos nariai. Visi žavėjosi istorijos profesoriaus Alfredo Bumblausko, muzikologės, etnologės Zitos Kelmickaitės, žurnalisto, prodiuserio Edmundo Jakilaičio, atlikėjo Gabrieliaus Liaudansko – Svaro, lenktynininko Benedikto Vanago įspūdžiais keliaujant Nemunu per Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemes Baltarusijoje ir Lietuvoje.   Ekspedicijų pradžioje nebuvo minties parašyti ir knygą. Bet, pasak S.Paltanavičiaus, per televiziją neparodytos medžiagos apie istorinį, kultūrinį paveldą, įspūdžių iš susitikimų su žmonėmis liko tiek daug, kad visi ekspedicijos dalyviai tiesiog įpareigojo jį atlikti dar ir tokį darbą.

Didžiulė paskata gimti knygai buvo ir tai, jog leidybos namai „Terra Publica“ pasisiūlė organizuoti knygos leidybą.

Laivininko S.Knapkio nuomone, knyga paskatins žmones domėtis kelionėmis upėmis ir pažinti Lietuvą iš upės perspektyvos. Knyga „Nemunu per Lietuvą“ gali tapti ir ekskursijos vadovu tiems, kurie ryšis savarankiškai leistis į kelionę upe.

Apie įspūdžius

Knygos vyr. redaktorė ir susitikimų su skaitytojais moderatorė Danguolė Kandrotienė provokavo S.Paltanavičių ir S.Knapkį papasakoti tuos nuotykius, kurie neaprašyti knygoje.

Pasak S.Paltanavičiaus, neblėstantis įspūdis – pabūti Nemuno ištakose. Ten Baltarusijoje Nesvyžių gyvenvietė LDK laikais priklausė Radvilų giminei. Miestelis ir dabar turi išsaugojęs tuometinio privataus miesto liekanų.

Ekspedicijos dalyviams pavyko aplankyti Radvilų giminės kriptą, kurioje yra išlikę iškilių Lietuvos didikų palaikų karstai. Beje, Radvilų kriptoje saugomi ir dabartinių Radvilų giminės palikuonių karstai ar urnos. S.Paltanavičiaus nuomone, pabuvojus tokioje vietoje kiekvienam lietuviui prasiplečia suvokimas apie Tėvynės ribas ir jos istoriją.

Abu ekspedicijos dalyviai kalbėjo ir apie tai, kaip daug Lietuva jau atitrūko nuo buvusios sovietinės realybės. Tai galima matyti plaukiant pro Baltarusijos tiltus: kiekvieną tiltą dar ir dabar saugo nusenę, ginkluoti sargai.

Kiekvienas iš jų nori įrodyti savo svarbumą – reikalauja dokumentų ir leidimų.

Nemažai rūpesčių ekspedicijos dalyviai, o ypač – operatoriai, turėjo dėl filmavimo darbams naudojamų dronų. Ekspedicija net nebandė prašyti leidimų filmuoti dronais – tokių leidimų niekas nebūtų davę. Tad filmavimai buvo nelegalūs ir, žinoma, su įvairiausiais nuotykiais. Teko ne kartą išsisukinėti, kad koks nors smalsuolis nepraneštų spec. tarnyboms.

„Nuo žilos senovės laivininkai šneka, kad moteris laive prišaukia nelaimes. Tad ar etnologei Z.Kelmickaitei nekilo grėsmė, kad ji gali atsidurti už borto?“, – intriguojamai klausė D.Kandrotienė.

Pasak Paltanavičiaus, Z.Kelmickaitė moka sureguliuoti santykius su visais žmonėmis, išsaugoti gerą nuotaiką visokiose situacijose.

S.Knapkis moderatorės provokaciją paneigė faktu, kad tokios nuomonės apie moteris laive laikydavosi tik senieji anglų laivininkai. Mūsų krašto laivybai pavyzdys buvo olandai ir danai, o jų požiūris – visai kitoks. Dažnai laivininkai plaukiodavo su visa šeima, laivuose visi gyvendavo. Pasak S.Knapkio, istorijos liudija, kad konfliktai laivuose galimi tik tuomet, kai juose yra per mažai moterų. Nacionalinės ekspedicijos metu moterų ir vyrų skaičius buvo kaip tik toks, kokio reikia. Mažai kas žino, bet ekspedicijoje dirbo dar apie tris dešimtis darbuotojų, kurie filmavo, lydėjo krantu, žvalgė upės farvaterį, rūpinosi leidimais, maistu, derino susitikimus su aplankytomis gyvenvietėmis.

Rengiasi naujai ekspedicijai

NEMUNO BELAKAPITOVASUAB „Skatulė“ direktorius Silvas Kaulius po pasakojimų apie buvusios ekspedicijos nuotykius susidomėjo būsima 2017 metų ekspedicija, kuri prasidės Lenkijoje. S.Kaulius klausė, kaip seksis ekspedicijai keliauti su Rusnėje statoma nauja valtimi – vytine „Misionieriai“, kuri yra trigubai sunkesnė nei  „Vytis“ ir „Rusnietis“ – svers apie 3 tonas.

Pasak S.Knapkio, būsimos kelionės maršrutas jau nemažai ištyrinėtas, ypač atsakingai tiriami sudėtingesni ruožai – matuojamas farvaterio gylis Narevo, Nogato ir Vyslos upėse iki jos žiočių ir Aismarėse.

Beje, planuojama, kad Aismarėse laivą „Misionieriai“ tyrinės laivybos mokslinininkas Maikas Springmanas. Jį domina rusniškių pastatyto laivo hidrodinaminės savybės.

Laivas „Misionieriai“, pasak V.S.Belokopytovo, bus baigtas birželio pirmosiomis dienomis. Prognozuojama, kad 12,6 m ilgio ir 2,75 m pločio vytinės valties grimzlė bus apie 40 cm. Valtis turės ne tik burę, bet ir įstatomą benzininį variklį.   

V.S.Belokopytovas prisipažino, kad S.Knapkio suprojektuota vytinė „Misionieriai“ bus, ko gero, didžiausia jo gyvenime statyta valtis. Valčių gamybos paslaptis Viktoras Spiridonas yra išmokęs iš senųjų šio krašto meistrų – lietuvininkų Vernerio Jurkšaičio, Enco Peteraičio bei jo brolio Viliaus Peteraičio. Bet svarbiausiu savo mokytoju V.S.Belokopytovas vadina senelį Valenčių iš Žalgirių kaimo. Savo meistrystės mokymus V.S.Belokopytovas pradėjo nuo 16 metų, kai tapo minėtų meistrų pagalbininku.

V.S.Belokopytovas sako, kad pagrindiniai valčių gamybos įrankiai ir technologija per penkis dešimtmečius nė kiek nepasikeitė. Pjūklo, obliaus ir plaktuko niekas iki šiol nepakeitė.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.