Narkomanas Robertas: „Neimk ir nebandyk…“

cocaineabuse„Neimk ir nebandyk nei taurelės, nei cigaretės, nei žolės, nei kitokių svaigalų. Tai žlugdo svajones. Bandysi – svajonių nebepasieksi, o gyvenimas taps nebevaldomas…“, – tokiais žodžiais į šiandienos paauglius norėtų kreiptis Robertas ir išsakyti savo skausmą dėl savo paties nebevaldomu tapusio gyvenimo, dėl prarastų dešimtmečių, prarastos meilės ir galimybės dirbti, dėl 7 teistumų…

„Man buvo tik 14 metų…“, – prisimena dabar 33-ejų vyras, kurio smilkinius jau nubalino pirmoji šarma, o akyse sustingo begalinis skausmas.

Jam buvo tik 14 ar gal 15 (koks gi skirtumas?), kai pakėlė pirmąją taurelę. Paauglystė. Begalinis noras išbandyti viską, tapti „kietu“ ir „suaugusiu“ bendraamžių akyse. Pažįstamas jausmas?

Pažįstamas gal ir visiems, tik ne visus apėmęs ir užvaldęs taip, kad nebepavyksta teisingai atsirinkti prioritetų.

Robertui (vardas pakeistas) nepavyko – tą mato šiandien. Todėl pats pasiprašė į psichoterapijos reabilitacijos centrą „Gabrielius“ Šilutės rajono Vyžių kaime. Todėl ir kalba atvirai – nevyniodamas žodžių į vatą ir nebandydamas pagražinti savęs.

Norėjo priešintis ir kerštauti tėvui

Kodėl paauglystėje būtent kriminalinio pasaulio atstovai jam tapo autoritetu, šiandien Robertas ir pats nežino. Pasvarsto, kad gal dėl to kaltas ir vienišumo jausmas namuose, kuris lydėjo kiekvieną jo dieną. Mama mirė anksti, augo su tėčiu. „Labai jos ilgėjausi“, – sako apie mamą.

Apie tėvą taip šiltai nekalba. Griežtas jis buvo, net smurto protrūkių būdavo, ką jau bekalbėti apie namų jaukumą. Būtent taip apibūdina namų aplinką: „Nejaukiai jaučiausi…“

Ar kaip tik dėl to nejaukumo Roberto mąstymas, jo paties žodžiais tariant, tapo iškreiptas, ar dėl to jis anksti išėjo į gatvę? Šiandien pats tiksliai nepasakytų. Tik sako vis prisimenantis vieną vienintelį tėvo nuolat kartotą priesaką: „Nevok“.
„Norėjau priešintis jam ir kerštauti“, – sako vyras.

Kiekvienas sužvejotas litas ėjo dozei

Taigi prasidėjo gatvės auklėjimas. Gatvėje, atrodė, buvo ir įdomiau, ir prasmingiau leisti laiką. Gatvėje Robertas stengėsi lygiuotis į tuos, kurių kiti bijojo ir (gal iš baimės?) gerbė.

Šiandien tą norą lygiuotis į anų dienų savo „autoritetus“ Robertas vertina jau kitaip: „Iš tikrųjų tik stengiausi taip kompensuoti savo menkavertiškumą“.

Neilgai truko, kol pirmą kartą pabandė narkotikų. Pirmiausia – vadinamosios žolės, vėliau – extazy ir kitų. Visus išbandė. Kartu ir platino – pinigų juk reikėjo vis daugiau.

Kad yra priklausomas pajuto labai greit – vos 17-os sulaukęs. Tada jau sparčiai riedėjo žemyn – vagystės ir mintis, iš kur gauti dozę, tapo kasdieniu rūpesčiu, o kiekvienas susižvejotas litas ėjo vienam tikslui – tai dozei.

Problemų su policija irgi ilgai laukti nereikėjo, teistumai keitė vienas kitą. Pataisos namuose narkotikų Robertas nevartojo dėl labai paprastos priežasties – jų ten tiesiog negavo. Abstinencija buvo baisi, ypač – pirmuosius kelis mėnesius.

O tais neilgais laikotarpiais, kuomet išeidavo laisvėn, Robertas pirmiausia vėl ieškodavo dozės.

Valdyti potraukio nebegalėjo

Kad įmanoma išlipti iš šio užburto rato ir pradėti gyventi kitaip – blaiviai, Robertas pirmą kartą išgirdo patekęs į Vilniaus priklausomybės ligų centrą. Čia atlikta detoksikacija, atrodė, visam laikui išgelbės jį nuo pagundų. Deja…

„Tada dar neįvertinau tos priklausomybės visos klastos ir galybės, maniau, kad jei jau detoksikuotas, tai ir švarus, ir laisvas nuo visų priklausomybių tapau“, – liūdnai linguoja galvą jaunas vyras.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.