-Trumpai pristatykite save tiems seniūnijos gyventojams, kurie jūsų dar nepažįsta.
– Esu šilutiškis, čia gyvenu nuo vaikystės, čia baigiau dabartinę M. Jankaus pagrindinę mokyklą. Vėliau studijavau Lietuvos žemės ūkio akademijoje žemės ūkio produktų gamybos technologijų inžineriją, įgijau magistro laipsnį. Kurį laiką teko dirbti versle prekybos srityje, pardavimų vadybininku ir regiono pardavimų vadovu.
Ilgainiui norėjosi patirti kažką naujo, tobulėti kitose srityse, todėl pradėjau domėtis ir siekti kitų tikslų. Taip kelias atvedė į konkursą Šilutės seniūnijos specialisto pareigoms užimti – sužinojęs, kad atsilaisvino ši darbo vieta, nusprendžiau dalyvauti atrankoje. Ir man pavyko.
– Bet darbo valstybės tarnyboje pobūdis jau visai kitoks, nei versle, o ir atlygis, galbūt, kuklesnis, fiksuotas?
– Tai ne valstybės tarnyba, o darbas su darbo sutartimi. Nauji iššūkiai man patinka, manau, tai visada gerai ir naudinga. Be to, norisi nuveikti ir kažką gero savo miestui ir kraštui.
Pagaliau, tai labai įdomus darbas. Kasdien įvyksta kažkas naujo, sutinki naujų žmonių, tenka spręsti naujas problemas. Žodžiu – nenuobodu.
– Dirbate jau ketvirtą mėnesį, ar nebuvo sunkus pereinamasis laikotarpis? Kaip sekėsi apsiprasti naujose pareigose ir kaip priėmė kolektyvas? Ir kokią radote Šilutės seniūniją?
– Aš pasakyčiau, kad dirbu DAR TIK tris mėnesius. Apsiprasti naujoje vietoje nebuvo taip lengva, kaip įsivaizdavau, kad bus. Tačiau čia labai šaunus kolektyvas, visi padėjo, todėl buvo lengviau.
O seniūniją, sakyčiau, radau gražią ir tvarkingą. Čia dirbantys žmonės išmano savo darbą.
– Užėmęs šias pareigas, galbūt, atsinešėte idėjų ir tikslų, kuriuos jau iš anksto buvote numatęs? Gal jau matote aktualiausias Šilutės seniūnijos problemas, kažkokius „skaudulius“, kur labiausiai reikėtų kažką keisti, gerinti?
– Problemų, žinoma, yra. Štai kad ir nuolat šilutiškių tai šen, tai ten išmetamos įvairios atliekos. Žiūrėk, kokį rytą jau ir randame krūvas tai kokioje konteinerių aikštelėje ar šalia jos, tai tiesiog už kokio negyvenamo pastato kampo. Regis, tiek daug kalbama apie tai, kad nuo kiekvieno iš mūsų priklauso kokioje aplinkoje gyvename, kad jau ir pasakyti nebėra ką, bet žmonėms vis dar pritrūksta sąmoningumo, vidinės kultūros. Dėl to liūdna. O juk visai nesunku būtų tomis atliekomis atsikratyti civilizuotai, ir tai tikrai daug nekainuotų.
Daug kur akis bado medžių šaknų iškilnotos šaligatvių plytelės, kurias palaipsniui tvarkome, dar nemažai yra daugiabučių kiemų, kurie laukia savo eilės remontui, daug kur reikia remontuoti daugiabučių kiemus, aikšteles.
Bet visų „pačiausia“ problema, turbūt, yra lėšų stygius, į tai viskas remiasi. Jei seniūnijoms būtų skiriamas toks finansavimas, kad visada viskam užtektų, neabejoju – tų problemų greit nebeliktų. Tačiau tai jau ne tik Šilutės – visų šalies seniūnijų problema, tad kiek gauname, su tiek ir sukamės.
Visgi kartais net ir didelių pinigų nereikia. Užtenka gražiai žmogaus paprašyti, ir žiūrėk – problema jau ir išspręsta.
Kaip jus priėmė seniūnijos gyventojai?
– Sakyčiau, visi čia gyvenantys žmonės labai geranoriški. Kalbamės, tariamės, ir džiaugiuosi, kad jokių konfliktų dar nebuvo. Stengsiuosi, kad jų ir nekiltų.
Ir visų seniūnijos gyventojų prašyčiau: jei mato kažkokią problemą, tegu skambina į seniūniją. Kalbėsimės, tarsimės, ir tikiu – visada rasime išeitį.
Ir pabaigai – kokių turite asmeninių pomėgių?
– Patinka auto ir moto technika, kelionės su šeima, mėgstu žvejoti.
