Naujausiame Roko Flick istoriniame romane – skaudūs austrų emigrantų išgyvenimai lietuvininkų krašte

flick romanas emma autorius„Rašau apie stiprios valios moteris“, – pristatydamas naujausią romaną „Emma, pastoriaus duktė“ kalbėjo kraštietis, archeologas, ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, rašytojas Rokas Flick.

Praėjusią savaitę į F.Bajoraičio biblioteką rinkosi autoriaus kūrybai neabejingi šilutiškiai, jį pažįstantys iš vienaveiksmės monologinės dramos apie garsias Lietuvos moteris „Ištiesk pagalbos ranką man“ ir romanų „Atrastoji žemė“, „Paskutinis traukinys“ bei „Šiaurės Sachara“.   Tarptautinio literatūrinio rudens „Prisijaukinkim  žodį, paukštį, debesį…“ konkurse 2012 metais už dvi pastarąsias knygas rašytojas apdovanotas kaip geriausias prozininkas.

Romanas „Emma, pastoriaus duktė“ – tai keturių kartų saga, nukelianti į 17-ojo amžiaus Austriją. Tai istorija Langių šeimos, išgyvenusios prievartinės tremties kelionę į Prūsiškąją Lietuvą – į lietuvininkų žemes, nuniokotas maro ir kitų nelaimių.
Prievartinė emigracija tremtiniams buvo išsigelbėjimas, kita vertus, ir sunkus išmėginimas, nes teko prisitaikyti prie atšiauroko klimato, prie naujo gyvenimo būdo, mokytis sutarti su vietos gyventojais lietuvininkais, kurie į atvykėlius tremtinius žiūrėjo su neslepiama neapykanta.  

Rašo apie Prūsiją

Naujo romano pristatymą moderavusi literatūrologė Jovita Saulėnienė sakė, jog kalbant apie šį romaną negalima neprisiminti dviejų paskutiniųjų knygų – „Šiaurės Sachara“ ir „Paskutinis traukinys“. Tai yra romanų trilogija, kuria rašytojas atsigręžia į nugrimzdusią nebūtin kažkada galingą Prūsijos valstybę.

R.Flick yra vienas iš nedaugelio Lietuvos rašytojų, kuris ragina, jo paties žodžiais tariant, nors retkarčiais prisiminti buvusią artimiausią mūsų kaimynę, giminaitę, kraujo sesę Prūsų Lietuvą arba Rytprūsius.
„Prūsijos genas užkoduotas šio autoriaus prigimtyje, jis prasiveržia minėtoje romanų trilogijoje ir autorius įsirašo į literatūrinės Prūsijos kūrėjų gretas. Autorius pateikia pozityvų, sąžiningą požiūrį į kultūros atmintį“, – dėstė literatūrologė. Pateikdamas dramatišką ar tragišką medžiagą, skaitytojui deklaruoja amžinąsias dvasines vertybes – meilę gyvenimui, tikėjimą, dvasingumą, sielos nepriklausomumą. Romanų trilogijoje vystydamas buvusios valstybės ir jos žmogaus egzistencines gyvenimo problemas, autorius atsiremia į tikrus ir labai svarbius Prūsijos įvykius.

Prūsų Lietuvon emigravo priverstinai

Pagrindinė kūrinio idėja – laimingo ir sotaus gyvenimo sukūrimas per vieningą bažnyčią ir tikėjimą. Pasakojimas pradedamas nuo susiskaldžiusios į katalikiškąją ir protestantiškąją 17-ojo amžiaus Austrijos. Religinių kovų išdava – protestantų išvarymas iš gimtosios Zalcburgo žemės ir jų emigracija į Prūsų Lietuvą.   R.Flick remiasi istoriniu Zalcburgo arkivyskupo Leopoldo Antono fon Firmiano emigracijos patentu, kuriuo įsakyta visiems evangelikams palikti Zalcburgo žemę. Pagal šį dokumentą neturtingieji privalėjo išsikraustyti per aštuonias dienas, turtingesnieji ir kilmingieji – per tris mėnesius. 1731 metų lapkričio pradžioje (patentas priimtas spalio 31 d.), iš gimtinės pajudėjo pirmoji austrų evangelikų kolona. Į svetimus kraštus iškeliavo 32 kolonos arba 20 694 zalcburgiečiai protestantai. Kelyje žuvo aštuoni šimtai.

Emigrantų padėtį palengvino Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo Pirmojo 1732 m. vasario 2 d. patentas, kuriuo jis pakvietė zalcburgiečius apsigyventi jo valdomose tuo metu nuo karų ir marų ištuštėjusiose Prūsijos žemėse. „Man – nauji sūnūs, jums – maloni tėvynė“, – toks užrašas kabojo Gumbinės gimnazijos aktų salėje, po dailininko freska, vaizduojančia karalių Fridrichą Vilhelmą su svita pasitinkančius zalcburgiečius.
Į Prūsiją atvyko apie 14 000 zalcburgiečių, iš kurių 10 000 buvo apgyvendinti Prūsų Lietuvoje. Daug jų apsistojo Gumbinėje, kuri ilgai buvo vadinama zalcburgiečių miestu.
„Rašytojas R.Flick nuodugniai išstudijavo istorinę medžiagą ir skaitytojui pateikia daug zalcburgiečių gyvenimo realijų Austrijoje ir Prūsijoje. Pagrindiniai istoriniai faktai vardijami romano prologe, epiloge cituojama nemaža tikrų faktų, įpintų į meninį romano audinį“, – sakė J.Saulėnienė.

Istorija pateikta įdomiai

Literatūrologė pasidžiaugė, kad rašytojas, neiškraipydamas istorinės tiesos, atvirai išreikšdamas savo kaip autoriaus poziciją, siekia sudominti skaitytoją Prūsų Lietuva. Skaitytojas turi išsiaiškinti santykį tarp istorinės tiesos ir meninės išmonės romane.
Zalcburgiečių emigracijos tema atskleista per Austrijos slėnyje gyvenančios protestantų Langės šeimos istoriją. Jos narių – pastoriaus Vilhelmo Langės, dukters Emmos su mažamečiu sūneliu – kelionė Prūsų Lietuvon ir kelionės aplinkybės. Tai yra šeimos saga, kurioje pasakojami svarbiausi įvykiai – vestuvės, krikštynos, laidotuvės – žmogaus gyvenimas tarp gimimo ir mirties. Gausu papročių, tradicijų, spalvingų gamtos vaizdų aprašymų. Pasakojimas tyras, sodrus, intriguojantis, prisotintas istorizmo, tarmybių.

Svarbus pasakotojo vaidmuo romane. Jis yra visažinis, visa matantis, išdėlioja faktus, detaliai apibūdina veikėjų išorę, nusako veikėjų pergyvenimo tėkmę, vaizdingai kuria buities scenas, sumaniai kuria meninę intrigą, atskleisdamas personažo gyvenimo peripetijas. Labai daug yra žmonių išgyvenimų, ir čia, pasak J.Saulėnienės, daugiausiai įdėta autoriaus širdies ir talento.

Kuria charakteringus personažus

R.Flick atviravo, kad kurdamas romaną patiria tam tikrą vidinę būseną, kuri pasikartoti negali. Galbūt šiandien vieną ar kitą romano vietą jis pateiktų jau kitaip. „Rašydamas savo sielos vidumi pergyveni tam tikras idėjas ar meilės scenas, žaviesi gamtos vaizdiniais“, – sakė jis.

Autorius sugebėjo persikūnyti ir sukurti individualizuotus, įvairių socialinių sluoksnių, skirtingų charakterių ir tikėjimo personažus. Tai autoriaus idėjų ruporas pastorius Vilhelmas Langė, itališko temperamento jo brolis Emanuelis, savimeilė našlė Ana Šmit, apsileidėlis baudžiauninkas Pakulis.

„Kuriant personažą vis vien matai sutiktų charakteringų žmonių bruožus, kurie įsimena. Aš mėgstu stebėti žmones, absorbuoti į save tam tikrus charakterio bruožus, kurie paskui man padeda atgaivinti kažkokį personažą“, – sakė autorius, neslėpdamas, kad dalis personažų artimi, kiti – mažiau pažįstami, o treti – sukurti vaizduotės. Pavyzdžiui, herojus Vilhelmas Langė sukurtas remiantis vaikystės prisiminimais apie rašytojo senelį iš motinos pusės.
Pagrindinė romano veikėja – moteris Emma. Tai Prūsų Lietuvos moteris – stipri, išdidi asmenybė, neišduodanti savo įsitikinimų, jaučianti savo vertę, neprarandanti žmogiškojo orumo net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.
Per Emmą R.Flick sujungė dvi skirtingas tautas – austrus ir prūsus lietuvininkus. Per jos gyvenimo būseną parodė tuos sunkumus, kai vietos gyventojai austrus sutiko kaip emigrantus, nekentė jų. Emmos vedybos su lietuvininkų mokytoju ir jų dukters gimimas sufleruoja dviejų tautų susigiminiavimą, susijungimą taikiuoju būdu.