Naujausioje D.Kauno knygoje – autoriaus emocijomis apipinta Mažosios Lietuvos senovė

Kaunas su Griskeviciene„Mažosios Lietuvos knygų link: dokumentinio paveldo socialinėje aplinkoje sakytinė ir vaizdinė istorija“ – naujausia knygotyrininko, bibliofilo, profesoriaus Domo Kauno knyga, kurios pristatymas Šilutės bibliotekoje buvo vienas iš Vilniaus Universiteto akademinių dienų renginių.

Knygoje užfiksuoti senųjų lietuviškų spaudinių, dokumentų, rankraščių, nuotraukų, atvirukų rinkimo ir bendravimo su jų savininkais patyrimai. Yra nemažai autobiografinių detalių. Autorius nebijo pasirodyti, kad mokyklos metais jam nelabai sekėsi gramatika – priešingai nei literatūra. Kartą viename rašinyje jis padarė 6 klaidas, o jį perrašydamas ir taisydamas – net 30.

Šie atsivėrimai knygą dar labiau priartina prie skaitytojo ir leidžia geriau pažinti Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtoją D.Kauną.

Lietuvininkų šnektą pažino vaikystėje

Pirmasis D.Kauno susidūrimas su Klaipėdos krašto knyga įvyko vaikystėje, kuomet jo tėvai iš Žemaitijos atsikėlė į netoli Priekulės esantį Antrųjų Stragnų kaimą. Šiame krašte buvo kitokie namai – stubomis vadinami; kitokie medžiai, nes čia augo daug tujų; kitokie buvo ir žmonės, kurių šnektą ne visada pavykdavo suprasti.

Kitokios buvo ir knygos: anot profesoriaus, jų viršeliai buvo juodi, o iš šonų matėsi užsegimo diržai su vario antgaliais. Knygas vaikams buvo draudžiama liesti.

Tos „kitokios“ knygos jau tada būsimam profesoriui kėlė smalsumą ir pagarbą.

D.Kaunas sakė, kad biografinių detalių į naująją knygą įtraukęs todėl, kad skaitytojai geriau suprastų, kodėl jis rašo apie Mažąją Lietuvą.

Būdamas vaikas, jis puikiai girdėjo – vietiniai žmonės šnekėdavo lyg lietuviškai, lyg ne lietuviškai, įterpdami vieną kitą vokišką žodį. Labiausiai jį stebino, kad dauguma atsikėlėlių iš Žemaitijos ar Didžiosios Lietuvos lietuvininkų tarmę greitai perprasdavo ir pritaikydavo savo kalboje. „Arklį stumia atbulą vyrai kolūkyje ir vokiškai rėkia: „Curiuk, curiuk“, nors nei tas arklys, nei kolūkietis nesupranta, ką tai reiškia. O ar žinojote, kad anuomet stogus dengdavo triušiais (taip vadino nendres)?“ – juokėsi profesorius, skaitytojams norėjęs priminti ir šiuos, ir daugelį kitų anuomet lietuvininkų vartotų žodžių.

Dirbdamas kolūkyje pildė bloknotą

D.Kaunui įstojus į Vilniaus universitetą, vienas dėstytojas jį paskatino domėtis Mažąja Lietuva. Po dviejų mėnesių, 1970 m. spalio 30 d. (šią datą prisimena tiksliai), grįžęs namo, jaunuolis sėdo ant dviračio ir aplėkė artimesnius kaimus – parsivežė pilną krepšį knygų ir jose pieštuku kruopščiai užsirašė datą. Vėliau autobusu, dviračiu, o kartais ir kolūkio arklį pasikinkęs, keliaudavo po Mažosios Lietuvos kaimus ir rinkdavo etnografines vertybes.

D.Kauną, jau kaip jauną dėstytoją, nuolat kartu su studentais siųsdavo bulvių kasti, daržų, linų rauti. Jam tas laiko gaišimas buvo nemalonus – atitraukdavo nuo darbo, bibliotekos. Vieną rudenį kolūkinėms talkoms jis pasiruošė iš anksto – įsidėjo bloknotų, bibliografines korteles ir keliaudamas visada užsirašinėjo pokalbius su žmonėmis – kartais plačiau, o kartais fiksuodavo tik pavardę, datą, vietovę ar reikšmingesnį pasakojimą. Jis taip pat lankė kapines, nuotraukose užfiksuodamas išlikusius reliktus.

Prieš porą metų iš lentynos išsitraukęs anuomet užpildytą storą bloknotą, D.Kaunas suprato, kad to, kas ten užfiksuota, niekas nepakartos, ir Lietuvoje nieko panašaus atlikta nėra. Visa tai tapo naujosios knygos „Mažosios Lietuvos knygų link“ pagrindu.

Anot profesoriaus, knygoje užrašyti ne atsiminimai, o emociniais pajautimais bei išraiškomis apipinta sakytinė istorija, tarnaujanti kaip vienas iš tyrimo žanrų.

D.Kaunas pabandė aprašyti netgi tai, ką rado pačiose knygose. Jis prisipažino iš pradžių knygose esančias smulkmenas mesdavęs į šiukšlinę, bet vėliau nutarė išsaugoti. Anot profesoriaus, ko tik knygose nėra: spalių, pelių spirų, dokumentų, bilietų, pinigų, pašto ženklų, laiškų, iškarpų iš laikraščių, džiovintų gėlių (šių surinko nemažai). Tai susieta su knygos gyvenimu ir yra knygos kultūros dalis.

Tyrinėtojas sakė, kad naująją knygą jam buvo smagu rašyti – prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo ir kokiu tikslu jis tai darė. D.Kaunas teigia, kad tai nėra nei biografinė, nei mokslinė knyga – o etnologiniai užrašai. Jis stengėsi užfiksuoti ir Mažosios Lietuvos krašto žmonių lietuvių kalbos žinias – kiek lietuviškai kalbėjo paprastas kaimietis, o kiek labiau išsilavinęs. Profesorius stengėsi rašyti tokia kalba, kuri primintų šio krašto kalbėjimą.
domas kaunas su arkliais
Su vietiniais gyventojais autorių siejo nuoširdi draugystė. Knygoje jis rašo, kad visi sutikti lietuvininkai, su kuriais jam teko bendrauti, jam buvo kaip dovana.

Ieškojo atminties tvarumo ženklų

Prieš kurį laiką D.Kaunas norėjo patikrinti, kas su jo kalbintais žmonėmis nutiko, kiek jų atminimas yra išsaugotas. Dvejus metus jis važinėjo per tas vietas, kuriose lankėsi jaunystėje, tikrindamas, kas liko: yra žmonės ar nėra žmonių, yra sodyba ar nėra, kaip pasikeitė aplinka, gal kas išvažiavo į Vokietiją?

Profesorius nerado nė vieno gyvo savo pašnekovo, tačiau ieškojo jų pėdsakų: aiškinosi, kas nutiko, lankėsi kapinėse. Ant paminklų rasdavo pažįstamas pavardes – kartais pastebėdavo, kad žmogus jam liudijo vienokią gimimo datą, o paminkle užrašyta kitokia. Dažniausiai kapinėse pamatydavo liūdną vaizdą – nuniokotus, žolėmis apžėlusius kapus, bet aptikdavo ir tokių, kurie buvo palaidoti kapinių centre.

Ši D.Kauno patikra knygoje atsispindi, nes profesorius supranta, kad galbūt po 50 metų jo žinias kiti norės tikrinti kitu aspektu. Turėdamas tai galvoje, jis labai tiksliai rašė vietoves, metus, fiksavo, kokią valandą ką mato. Todėl knygoje lygiagrečiai eina ir kitas – šių dienų pasakojimas, liudijimas to, kas išliko.

Trečiasis pasakojimas – tai iliustracijos. Vaizdai sudėti ne šiaip sau, o kad pasakojimas vaizdais būtų surištas tarsi gija, kad susisietų, kad net neskaičius suvoktum, koks buvo Mažosios Lietuvos kraštas, koks jis atsiskleidžia per žmonių veidus, drabužius bei aplinką, kuri matosi.

Pas M.Kavolį atrado lobį

Knygos pristatyme dalyvavęs Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos direktorius Pranas Avižinis prisipažino, kad skaitant kūrinį buvo labai smagu atpažinti trobas bei žmones iš aplinkinių kaimų. „Įdomu skaityti, kai randi panašumų: kad mes su profesoriumi tais pačiais metais gimę, kad jis gramatikos taip pat nemokėjo kaip ir aš, kad D.Kaunas knygoje rado 100 000 markių, o aš 10 rublių“, – pasakojo jis.

Šilutės kultūros ir pramogų centro direktorė Jūratė Pancerova sakė 5 metus dirbusi Agluonėnų etnografinėje sodyboje ir daugelis šioje knygoje aprašytų žmonių ir vietovių jai pažįstami. Kultūros darbuotoja paklausė D.Kauno, ar jis ketina išleisti nuotraukas iš Martyno Kavolio archyvo?

Profesorius papasakojo, kad M.Kavolis buvo inteligentiškas kaimo šviesuolis, gyvenęs netoli Pėžaičių. Prieš karą jis net iš Prancūzijos sodinukų atsisiųsdavo, turėjo daug pomėgių. Fotografavo nuo vaikystės, nusipirkęs primityvų fotoaparatą.

Anuomet Lietuvoje, kai išdavinėjo pasus, labai trūko fotografų, todėl M.Kavolį dažnai kviesdavo į Švėkšną paveiksluoti žmones. Tada reikalavimai pasų nuotraukoms nebuvo tokie griežti kaip šiandien. Fotografas susisodindavo po keturis žmones, o už jų nugarų dar keturis pastatydavo. Nufotografuodavo visus – sukarpydavo ir turėdavo visą krūvą paso nuotraukų.

Šis šviesuolis D.Kaunui parodė daug nuotraukų, kuriose užfiksuotos vietinės apylinkės bei žmonės, o kartą, visai neminėdamas, kur vedasi, nusivedė į namą, kur laikydavo bulves ir pakėlė sunkiausią pintinę, užpiltą smėliu. Joje, anot profesoriaus, buvo tikras lobis – daugiau nei 300 stiklo negatyvų, kurių dalis – net Kaizerio laikų. M.Kavolis tada prisipažino, kad bijodamas sovietinių pareigūnų, kurie anuomet namus krėtė, dalį stiklo negatyvų buvo suvertęs į prūdą.

Anot D.Kauno, M.Kavolio nuotraukų archyvą reikėtų publikuoti. Dar 1978 m. Vilniuje iš šių stiklo negatyvų kontaktiniu būdu atspaudė nuotraukas. Problema yra ta, kad dauguma tų nuotraukų – nebylios, nes šviesuolis visko, kas ten užfiksuota, jau nebeprisiminė.

spaudos remimo fondas Projektas: „Kultūros uostas: Istorija.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.