Prieš kelias dienas moteris ant savo durų rankenos rado net tris Domo Krainsko knygas: „Jaunystės dienų eilėraščiai”, „Trys broliai” ir „Senelio Domo fantazijos” su rašteliu „ketvirtą aš pati skaitysiu“, – pridurta draugės laiškelyje.
Apie autorių moteris nežinojo nieko, ir internete taip pat informacijos nerado. Skaitydama knygas sėkmingoji pasinėrė į prisiminimus ir atrado eilėraščius ir tekstus, kurie artimi jos paauglystei.
Domas Krainskas kas jis?
Toli nuveda Domo Krainsko knygų mintys – realybė ir fantazijos. Tačiau Domo Krainsko knygos dar nėra prieinamos platesniam skaitytojų ratui ir autorius mažai žinomas.
Štai ką apie autorių papasakojo Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Traksėdžių filialo bibliotekininkė Vida Paldauskienė:
Keletą metų Traksėdžiuose su žmona Gene gyvenantis Domas nėra baigęs jokių aukštųjų mokslų, įgijęs tik vidurinį išsilavinimą. Taigi Domas – savamokslis dailininkas. Šilutės žemės ūkio susivienijime dirbo dailininku – apipavidalintoju. Draugui pakvietus, išvažiavo į Vilkaviškį. Ten mokėsi staliaus – dailidės amato. Vilkaviškyje dirbo dar keletą metų ir išėjęs į pensiją. Domas eilėraščius rašė dar besimokydamas mokykloje. Jis visą laiką nešiodavosi užrašų knygutę bei rašiklį. Piešdavo karikatūras, atvirukus. Iš kur paveldėjo tokią fantaziją ir nusimanymą apie techniką? Tikriausiai iš savo nagingo tėvo, kuris prieš daugelį metų remontuodavo automobilius. Tėvas pats buvo susikonstravęs kažką panašaus į traktorių, kurį naudojo savo ūkio darbams.
Pasakojimas apie Domo Krainsko kūrybą nebūtų užbaigtas, jei nepakalbėčiau apie jo knygą „Trys metai Debesėnų valstybėje“.
Knyga 200 puslapių, suskirstyta į dvidešimt šešis skyrius, pilna išmonės ir fantazijos. Daug vaizdingų dialogų. Nors ir nepažindama žmogaus, pradedu įsivaizduoti, koks jis, tas pasakotojas. Pirmiausia jam puikiai sekasi kurti fantastinius nuotykius: tik pažiūrėkime – jis aliuminėmis kopėčiomis užsilipo ant debesies ir pateko į Debesėnų valstybę. Pragyveno ten trejus metus ir buvo labai gerbiamas tų mažų debesėnukų, kurie jam buvo tik iki diržo. Skaitydama supranti, kad Domas geras mechanikas, nes jau kokia debesėnų keltų, kuriais jie nusileidžia į žemę, sudėtinga veikimo technologija! Puikus geografas – kartu keliaudama su knygos veikėjais pabuvoji daugelyje pasaulio šalių.
Pasakojimas liejasi kaip iš gausybės rago: sužinai, kad kiekvienas Debesėnų valstybės, kurioje pagrindinė kalba esperanto, gyventojas dar turi mokėti keturias kalbas. O kalbėdamas apie mokyklą sakė,
„būti tokioje padangių karalystėje ir nematyti, kaip ugdomas tos šalies jaunimas, būtų praradimas ne tik vienos akies, bet ir vienos ausies“.
Praradimų būta ir daugiau. Besiruošiant Antalijoje atlikti maisto ir kitų būtinų daiktų pirkimus Debesėnų valstybės gyventojams, dviratį ir sakvojažą pavogė lietuviškai kalbantys trys vyrai. Tai liūdnai nuteikė, bet policija operatyviai viską sugrąžino.
O kokios linksmos, darbščios, kovingos Debesėnų valstybės moterys: ir drabužius pasiuva viso debesio gyventojams, (ir kitiems suspėtų pasiūti, bet jie turi savo siuvėjas), ir skaniai maistą gamina (tik kiek jo tereikia tokiems mažiems žmogeliukams), ir reikalauja teisių, lygių su vyrais, ir vaikus saugoja, kad nenukristų nuo debesies.
Debesėnų valstybėje nėra pasų, kiekvienas žmogus turi vis kitą profesiją: mokytojas, „kibirkščių meistras“, virėja, kepėja, siuvėja, saugumo specialistas, temperatūrų specialistas, policininkas, medikė ir kt. Gražiai aprašyta 222 metų siuvėjos jubiliejaus šventė. „Žioplius visur muša, o bažnyčioje skaudžiausiai“, – taip keliautojas Domas apgailestauja, kad nesupranta esperanto kalba sakomo sveikinimo jubiliatei, ir prisipažįsta, jog galėjo išmokti „anglų, ispanų, prancūzų, ar net vokiečių kalbas“. O stebėdamas, kaip šoka šie kelių šimtų metų sulaukę gyventojai, prisipažįsta, kad „tuoj būčiau garvežiu virtęs – sunkiai pūškuodamas savo plaučiais“.
Domas pasakoja, kad Debesėnų valstybėje daug dėmesio skiriama atliekų surinkimui ir šalinimui, kad žmonės aukštesniojoje mokykloje gali „tobulinti matematikos žinias, lavinti geografinį supratimą, domėtis astronomijos mokslu, kuo geriau pažinti klimato būseną. Svarbią vietą užima kalbų mokymasis. Be visų šitų esąs „mokslų mokslas – kiekvieno žmogaus saugumas ir pačios debesėnų paslapties išsaugojimas“.
Debesėnų valstybėje yra muziejus – archyvas, o dar jie svajoja gyventi stratosferoje, kad ir labai suvaržytiems, bet žymiai saugesnėje aplinkoje: „čia oro masių judėjimas pastovesnis, ramesnis, nebaugina jokios audros, jokie uraganai“. Įdomus pasakotojo požiūris į šiuolaikinį spektaklį, kurį jis prilygina sutrikusio proto intelektui. Keltui pasukus namų link, prisimenamas Kristijonas Donelaitis ir Tolminkiemis, Suvalkų kraštas ir Tilžė. Kokia bus pabaiga – grįžimo į žemę istorija, galima numanyti, tačiau vis tiek įdomu ją perskaityti.
Domo Krainskio kūrybos skaitytojas Irena ir Birutė nekantriai laukia karantino pabaigos ir susitikimo su atrastu rašytoju bibliotekos vakare.
Skaitytojos – Irena Arlauskienė ir Birutė Morkevičienė