Gruodžio 14 dieną į Šilutės Hugo Šojaus muziejų rinkosi besidomintieji senąja kulinarija – čia pristatyta unikali, iš vokiško rankraščio atgimusi knyga „Klaipėdos krašto kulinarinio paveldo atradimai“, parengta pagal klaipėdiškės Hertos Gelžus receptų sąsiuvinį, rašytą daugiau kaip prieš 100 metų.
Popietę pradėjo folkloro kolektyvas „Ramytė“, padainavęs Mažosios Lietuvos dainų. Jo narė Vaida Galinskienė pasvarstė, kad nauja knyga yra kaip naujas žmogutis, atkeliavęs į šį pasaulį. Lietuvininkai turėję paprotį patrypti kojomis, kad vežant krikštyti kas mažylio nenužiūrėtų. Tad ir susirinkusieji smagiai patrepseno, kad knygos kelias šiame pasaulyje būtų sėkmingas.
Receptų sąsiuvinio patekimą į muziejų paliudijo tuometinė muziejaus direktorė Danutė Lukoševičiūtė – Narbutienė, tikriausiai ir parvežusi eksponatą iš Petrelių kaimo kartu su kitais daiktais. Ji prisiminė, kad tarybiniais laikais didžiausias rūpestis buvo ne iš kur gauti eksponatų, bet kaip juos parvežti. Įdomią paskaitą skaitė profesorius ir gastronomijos tyrinėtojas Rimvydas Laužikas. Klausytojai įsitikino, kad valgymo kultūra kinta, ir šiandien atsiranda naujų patiekalų (pica, kebabai), kurie vėliau galbūt bus laikomi tradiciniais. Taigi ir senesnius valgius, net jei atsekame jų užsienietišką kilmę, jau galima laikyti savais. Didelę reikšmę maistui ant stalo turi aplinka, gyvenimo būdas, todėl net ir nebendraujančios, bet panašioje klimato juostoje gyvenančios šalys turės panašų valgiaraštį. Profesorius aptarė įvairius patiekalus ir valgymo įpročius skirtingais laikais. Sužinojome, kad nors šakotis atneštas vokiečių, pačioje Vokietijoje jis dabar kepamas be ragelių, o pas mus ši tradicija buvo tarsi užkonservuota – sovietmečiu nesant kontaktų su Vakarų Europa, šeimininkės kepė taip, kaip buvo išmokusios. Daug išgirdome apie Kristijono Donelaičio „Metuose“ minimus valgymo ypatumus: prancūzai ir kiti, į juos nusižiūrėję, valgo pernelyg poniškai (austres, varles), o tikrieji būrai maitinasi tinkamai, valstietiškai (mėsa, lašiniais, sūriais). Pasak R. Laužiko, H. Gelžus užrašytieji receptai liudija miestietiškąją valgių gaminimo tradiciją Klaipėdos krašte.
H. Šojaus muziejininkė Asta Bartkevičiūtė, šifravusi gotišką tekstą, sakė, kad šis darbas buvo įdomus iššūkis. Kadangi receptai rašyti ranka, neužteko vien žinoti, kaip raidės rašomos – reikėjo ir nuojautos, gelbėjo žodynas ir internetas. Vertėja iš vokiečių kalbos Mireta Būdvytienė pasidžiaugė, kad verčiamas tekstas jau buvo kompiuteryje lotyniškomis raidėmis. Leidyklos „Libra Memelensis“ atstovė Violeta Demereckienė pasakojo, kad knygą buvo nuspręsta derinti prie autentiško sąsiuvinio, leisto 1892 m. Oto Sekunos spaustuvėje Šilutėje: atitaikytos spalvos, viršelis, priešlapiai. Dėl to šis leidimas be iliustracijų.
Įspūdžiais gaminant pagal naująją knygą pasidalino kavinių ir kepyklų savininkės, ruošusios advento „palaunagę“. Jos sakė, kad receptai įdomūs, tačiau neįprasti. Varškės pyragas be miltų?.. Pabandžius pagaminti, pyragas iškepė panašus į varškės apkepą. Panašu, kad seniau šeimininkės nesilaikė recepto skrupulingai – jis buvo reikalingas labiau kaip idėja ir laisvai keičiamas.
Susirinkusieji pakviesti į autentišką advento „palaunagę“, kur akį traukė ir gomurį džiugino net kelių rūšių žuvies patiekalai, užkandėlės, kisielius, pyragai.
Leidinį su profesoriaus R. Laužiko apžvalginiu straipsniu galite įsigyti H. Šojaus muziejuje.