Naujų skonių suteiks retesnių daržovių patiekalai

darzovesPridėkite ranką prie širdies ir sąžiningai atsakykite, kiek skirtingų daržovių paįvairina jūsų kasdienį šeimos stalą? Reta šeimininkė jų suskaičiuos daugiau nei penkias: bulvės, morkos, burokėliai, kopūstai, svogūnai.

Parduotuvėje pirkti agurkai, pomidorai nedžiugina – kažin, ar juose rasime ką vertinga…

Kas kita daržovės, kruopščiai augintos savo daržo lysvėje! Ir ne tik tos išvardytosios. Juk kiekvienam, turinčiam nors mažą sklypelį žemės, maga pabandyti užsiauginti kažką įdomesnio, retesnio, galų gale negi išmesi daigelius, kurių pasirodė per daug kaimynui?

Tik štai labai dažnai pasitaiko, kad, nuėmus rečiau auginamų daržovių derlių, jis ir lieka pamirštas rūsyje ar balkone. O juk kuo daugiau įvairesnių daržovių valgote, tuo didesnė tikimybė savo organizmą pamaloninti gausesniu vitaminų kiekiu, o skrandį – įdomesniais, sveikais ir lengvai virškinamais patiekalais!

Raudonieji gūžiniai kopūstai

Jie jau seniai pūpso parduotuvių lentynose, o dabar užsiauginote ir patys! Graži, originali spalva?.. Ne tik! Puikiai žinoma, jog mums įprastuose baltagūžiuose kopūstuose gausu vitaminų ir mineralinių medžiagų. Jų kolegos – raudongūžiai kopūstai pastaruosius lenkia ne tik skaičiais, bet ir vertingų medžiagų gausa.

Šiose daržovėse daug kalio, magnio, geležies druskų, fermentų, ląstelienos, fitoncidų; C vitamino juose yra du kartus, o karotino (provitamino A) – net 4 kartus daugiau nei baltagūžiuose kopūstuose. Beje, vitaminai gūžėje yra pasiskirstę nevienodai: išoriniuose lapuose jų yra kur kas daugiau! Nereikia su panieka žiūrėti ir į kopūstų lapkočius – jie taip pat vertingi ir yra puikus įvairių mišrainių, sriubų priedas.
Raudonieji gūžiniai kopūstai plaučių ligoms gydyti buvo vartojami dar Senovės Romoje, o mūsų dienomis – ūmiems ir lėtiniams bronchitams. Raudongūžių kopūstų ląsteliena yra kur kas šiurkštesnė negu kitų rūšių, todėl sutrikus virškinimo organų funkcijoms reikėtų juos vartoti saikingai.

Raudonieji gūžiniai kopūstai idealiai tinka salotoms ruošti. Komponentai įvairūs: pradedant nuo krienų su grietine ir baigiant bulvėmis, grybais, rūkytu sūriu. Nenusivilsite pagaminę ir troškinį, kurį vertėtų pagardinti aitresnį skonį suteikiančiais prieskoniais: gvazdikėliais, maltu muskatų riešutu arba trintu česnaku.

Pupelės

Pridėjus sviesto, įpjausčius lašinukų ar rūkytos krūtinėlės, iš pupelių galima paruošti nemažai gardžių patiekalų. Ir maistingų! Mat pupelės turi daugiau baltymų už kai kurias mėsos rūšis, be to, apdorotų pupelių baltymas įsisavinamas 60-75 proc. Šiose daržovėse yra ir daugiau vertingų medžiagų, aminorūgščių, reguliuojančių medžiagų apykaitą ir baltymų sintezę. Pupelės turi arginino, kuris sergančiųjų cukriniu diabetu medžiagų apykaitą veikia panašiai kaip insulinas.

Negudraudami senovės daktarai sakydavo, kad pupelės „sukelia blogus sapnus“, bet šiandienos gydytojai nesutaria: vieni tikina, jog daržovės skrandyje gali sukelti rūgimo procesus, kurie pakenks širdžiai ir kraujotakos sistemai, pražūtingi sergant akmenlige, ateroskleroze, o kiti jas giria už lengvai virškinamus baltymus, palankų natrio ir kalio santykį (1:150) – puikų maistą sergant diabetu, sutrikus širdies ritmui…

Tačiau dietologai pataria pasirinkti viduriuką: nepiktnaudžiauti pupelių patiekalais ir valgyti juos ne daugiau nei du kartus per savaitę. Beje, pupelės bus lengviau virškinamos, jei valgysite drauge su žaliomis ir nekrakmolingomis daržovėmis.
Tai vienas pagrindinių daugelio pasaulio tautų maisto produktų. Iš jų ruošiamos salotos, įvairūs užkandžiai, sriubos, troškiniai ir net kepami tortai!

Patisonai ir aguročiai

Jie – moliūgų giminaičiai. Savo sudėtimi šios daržovės artimos moliūgams, tačiau negali pasigirti dideliu karotino kiekiu. Tačiau mineralinių medžiagų gausa ir šarminis poveikis medžiagų apykaitos procesams paverčia juos nepakeičiamais produktais diabetikų mityboje.

Patisonai ir aguročiai labai dera apkepams, įvairiems blyneliams, pertrintoms sriuboms ruošti. Jie valgomi žali, virti, troškinti, taip pat marinuoti ir rauginti – bet kuriuo atveju jie mažai kaloringi.

Porai

Norite tikėkite, norite – ne, bet faraonas Cheopsas savo dvariškius apdovanodavo džiovintų porų ryšulėliais – jau senais laikais puikiai buvo žinomos gydomosios ir maistinės šios daržovės savybės, beje, jos išlikdavo net porams išdžiūvus. Porai – atspari šalčiams svogūnų rūšis, pasižyminti panašiomis savybėmis ir sudėtimi. Dideliu kiekiu fitoncidų, naikinančių bakterijas, dizenterijos, tuberkuliozės sukėlėjus, streptokokus, kurį turi svogūnai, porai negali pasigirti, tačiau juose yra daug C, PP, B grupės vitaminų, provitamino A, gausu mineralinių druskų, eterinių aliejų, organinių rūgščių.

Porai aštriu skoniu ir savitu aromatu žadina apetitą, tuo skatindami skrandžio bei žarnyno funkcijas, teigiamai veikia širdies veiklą, mažina cholesterolio kiekį, reguliuoja kraujospūdį.
Porais dažniausia gardinamos salotos, omletai, troškiniai, sriubos, nors iš jų galima paruošti ir pagrindinį patiekalą – troškintus porus su grietine arba iškepti sluoksniuotos tešlos pyragą.

Krienai

Sutarkuoti ir tinkamai paruošti krienai – puikus pagardas įvairiems mėsos, žuvies patiekalams ir užkandžiams. Tuo kiekvieną kartą galima įsitikinti susėdus prie vaišių stalo, o kasdienėje mityboje krienų kartais vengiama dėl jų aitraus kvapo ir aštraus skonio. Krienai nepelnytai išbraukti iš daugelio žmonių mitybos, nes dovanoja sveikatą, aprūpina vitaminais.

Šiose daržovėse gausu fermentų, mineralinių druskų, o C vitamino yra net 5 kartus daugiau nei citrinose! Bet svarbiausia – krienuose daug fitoncidų, nuo kurių žūva mikrobai.

Tradicinė medicina šią daržovę pataria naudoti hipovitaminozei gydyti, sutrikus virškinimui, praradus apetitą, kosuliui lengvinti ir šlapimui varyti. Buvo pastebėta, kad krienai mažina cukraus kiekį kraujyje.

Krienų šaknis galima sudžiovinti ir vartoti kaip prieskonį. Pirmiausia jas švariai nuplaukite, nusausinkite, stambiai sutarkuokite ir išdžiovinkite orkaitėje, o paskui sumalkite kavamale. Miltelius laikykite sandariai uždarytus. Prieš vartojimą juos reikia išbrinkinti karštame vandenyje, įmaišyti citrinos sulčių, medaus ir atšaldyti. Šis būdas padeda išsaugoti visas vertingąsias krienų savybes visus metus.

Salierų šakniastiebiai

Didysis Homeras salierus apdainavo „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“, Graikijoje ir Sicilijoje jų atvaizdai buvo iškalti ant monetų, o XIX a. knygose rašyta: „Šaknys šildo, naudingos skrandžiui, skatina prakaitavimą, kelia apetitą, gydo skrandžio, žarnų negalavimus ir saugo nuo pūlinių“.

Gydomųjų saliero savybių sąrašą galima tęsti ilgai: skatina šlapimą, tinka sergant inkstų ligomis, diabetinės kilmės podagra, cukriniu diabetu, nutukimu, dermatitais, reumatu ir kt.

Salierų vertingumas priklauso nuo jų sudėties. Juose gausu mineralinių druskų – kalio, magnio, geležies, todėl jie nepakeičiami, kai sutrinka širdies ir kraujagyslių, nervų sistema, taip pat kraujotaka. Šiose daržovėse yra apie 40 skoninių ir aromatinių junginių, būtent todėl jie puikiai žadina apetitą ir gerina virškinimą.

Salierų šakniastiebiai kulinarijos menui tinka įvairių pavidalų: žali, virti, kepti, troškinti, kaip pagrindinis patiekalas ar tik garnyras. Tai dietinė, mažai kalorijų turinti daržovė.

Pastarnokai

Jie labai panašūs į salierus, deja, lietuviškoje kulinarijoje dažniausia naudojami kaip prieskoninė daržovė. Juose yra C, B2 vitaminų, gausu mineralinių medžiagų, angliavandenių, baltymų, eterinio aliejaus, suteikiančio daržovei specifinį skonį ir aromatą.

Pastarnokas vertinamas kaip teigiamai virškinimą veikianti daržovė, rekomenduojama valgyti nusilpus organizmui, sveikstant po sunkių ligų. Dažnai jis vartojamas šlapimui varyti, skausmui mažinti, atsiradus akmenims inkstuose ir šlapimo pūslėje.

Pastarnokas suteiks savito skonio salotoms, pagardins sriubą ar troškinį. Išvirta daržovė tinkama blynams kepti, bet itin skanūs bus vegetariški kotletai.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.