Į naująjį Žemaičių krašto etnokultūros centro muziejų dvi dienas iš viso regiono rinkosi krašto istorijai neabejingi žmonės – kultūrininkai, muziejininkai, moksleiviai, mokslininkai. Jie dalyvavo projekto „Lietuvininkų ir žydų kultūros pėdsakai Žemaitijos pasienyje“ seminare.
Metų pradžioje Žemaičių krašto etnokultūros centro muziejininkė Nijolė Stanelienė Lietuvos kultūros ministerijai pateikė projektą „Lietuvininkų ir žydų kultūros pėdsakai Žemaitijos pasienyje“. Gautas 10 000 litų finansavimas leido įgyvendinti sumanytą projektą. Vienas iš šio konkurso prioritetų buvo skirtas tautinėms mažumoms. Tai ir leido pažvelgti į Žemaitijos pasienyje gyvenusių lietuvininkų ir žydų kultūrą.
Susirinko gyvai pavartyti istorijos puslapius
Mintis giliau pasidomėti lietuvininkų ir žydų kultūriniu palikimu šiame krašte N.Stanelienei kilo todėl, kad naujai suremontuotame muziejuje bus kuriama pasienio miestelio koncepcija, ruošiamos ekspozicijos, susijusios su to laikmečio atspindžiais.
„Dalis ekspozicijų atspindės lietuvininkų ir žydų gyvensenos ypatumus. Manoma, kad rengiant ekspozicijas, reikia turėti daugiau žinių apie šių tautų gyventojus mūsų apylinkėse. Be to, idėjai pritarė ir Žemaičių Naumiesčio gimnazijos mokytojai, paraginę seminare dalyvauti gimnazistus. Kad norėtų daugiau žinoti apie Žemaitijos pasienio miestelių istorinį, kultūrinį palikimą, sakė ir kalbinami vietos gyventojai“, – pasakojo N.Stanelienė.
Anot N.Stanelienės, kiekviena tauta per savo gyvavimo amžius sukuria tam tikras jai būdingas kultūros formas, rečiau sutinkamas kitose tautose. Istorinės Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos pasienio gyvenamoji aplinka yra unikali savo kultūriniu, konfesiniu paveldu. Pasienio kultūra skiriasi nuo Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos žmonių gyvensenos, tradicijų, plėtotų amatų. Čia susikerta kelios skirtingos religijos,kultūros, čia reikėjo prisitaikyti vieniems prie kitų ir gyventi draugiškai.
Projekto autorė įsitikinusi, kad pažinti savo krašto istoriją įdomu ir būtina: „Kultūrų pažinimas – tai kelias į toleranciją ir bendradarbiavimą. Kiekvienas iš mūsų turėtume saugoti nykstantį krašto istorinį, konfesinį, kultūrinį paveldą“.
Konferencijos dalyvius sveikino etnokultūros centro direktorius Valerijonas Krutikovas. „Čia suvažiavo žmonės, kurie žino ir istoriją, ir tikrus faktus, tad visi mes būsime praturtėję ir tas žinias vėliau patys galėsime panaudoti savo darbe“, – sakė jis.
Projekto vadovė pasidžiaugė, jog seminaro metu bus „gyvai vartomi“ istorijos puslapiai, žmonių likimai ir atsiminimai, o gyvas žodis, kaip žinia, visada palieka gilesnį pėdsaką.
Kasdienybę iliustravo vieno žmogaus gyvenimu
Pirmąją paskaitą, pavadintą „Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo 
genezė“, skaitė Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė. Pasak lektorės, tautinis kostiumas jai parūpo daugiau nei prieš 10-metį, kuomet dar dirbo Šilutės muziejuje. Ji neabejoja, jog tautinis identitetas, jo pažinimas ir suvokimas yra ypač svarbus dabar, kuomet visi sparčiai europėjame.
Užfiksuoti nykstančias tauteles, pasak L.Burzdžiuvienės, buvo bandoma jau 17-19 amžiuose, ir tai daryta fiksuojant ir tų tautelių drabužius. Tuomet grožio samprata buvo kitokia dar ir tuo, jog joje galėjo atsispindėti ir senas žmogus. Tą vaizdžiai iliustravo ir L.Burzdžiuvienės pranešime naudotos fotografijos.
Žemaičių Naumiesčio žydų kasdienybę ir buitį, religiją ir dvasinį gyvenimą per vieno jų – paprasto naumiestiškio Iciko Frydmano gyvenimą vaizdžiai papasakojo iš Kauno atvykusi žydų kultūros tyrinėtoja, kurios tėvai ir seneliai buvo Lietuvos žydai Asia Gutermanaitė. Pasak lektorės, šešios šio žmogaus dienos buvo vienodos, septintoji – kitokia.
Viena svarbiausių žydų savybių – dėkingumas, kiekviena jų diena dar lovoje prasideda dėkingumo malda. Lektorė vaizdžiai pasakojo apie po maldos einančias apeigas: rankų apsiplovimą, prausimąsi, rengimąsi. Apsirengęs žydas privalėjo keliauti ne kavos gerti, bet į sinagogą, ir nešėsi į ją dviejų tipų maldaknyges – kasdienes ir šventines. Melstis šiai tautai privalu 3 kartus per dieną.
Žydų tradicijose, anot A.Gutermanaitės, viskas yra paprasta, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo labai sudėtinga. Tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, ir jų besilaikantis šios tautybės žmogus privalėjo laikytis net 613 Dievo įsakymų, iš kurių šiandien besilaikoma tik apie 300.
Visi kariškiai nešioja galvos apdangalą, o kadangi žydai yra vieni iš Dievo karių, jie irgi kasdien privalo nešioti kypą – taip vadinama jų kepurėlė.
Viešnia atsakė ir į dažnam lietuviui kirbantį klausimą, kodėl žydai, ypač pagyvenę, taip mėgsta juodą spalvą. Anot jos, taip yra todėl, kad visi jie, ypač vyresni, jaučia didžiulį skausmą dėl sugriautų savo tautos šventyklų.
Paskaitą „Lietuvininkų gyvenimo būdas ir papročiai. Tikėjimas, laidojimo apeigos“ skaitė filologijos mokslų daktarė Janina Janavičienė, parodą „Žemaičių Naumiesčio žydų istorijos puslapiai“ pristatė Žemaičių Naumiesčio gimnazijos istorijos mokytoja Marytė Lidžiuvienė su gimnazistais.
Žydai gyveno visavertį gyvenimą
Žemaičių Naumiesčio kraštiečių draugijos pirmininkas, geologas, fizinių mokslų daktaras Zigmas Malinauskas kalbėjo apie žydų ir lietuvininkų atsiradimą Žemaičių Naumiestyje ir jų demografinę raidą.
Šiame miestelyje žydai pradėjo kurtis XVII a. Juos traukė patogi Žemaičių Naumiesčio padėtis, kuri leido lengvai pasiekti Karaliaučių, Rygą, Klaipėdą, Tilžę. Nuo XIX a. vidurio žydų miestelyje jau buvo net daugiau nei lietuvių. Daugiausia žydų pragyveno iš prekybos ir amatų, bet tai nebuvo išskirtinai turtingi žmonės.
Žydai šiame krašte gyveno visavertį gyvenimą: jie turėjo savo sinagogą, šalia jos – savo kapines, mokyklą ir biblioteką, tad nieko nuostabaus, kad čia subrendo ne viena žymi asmenybė.
Žydų bendruomenės gyvenimas Žemaičių Naumiestyje negrįžtamai nutrūko 1941 metų liepos 19-ąją, kuomet Šiaudvyčių kaimo dauboje (dabar – holokausto aukų kapinės) buvo išžudyti beveik visi šio krašto žydai.
Vakare seminaro dalyviai ir miestelio bendruomenė rinkosi į kultūrinę seminaro dalį. Nuotaikingą lietuvininkų programą „Kožns paukštis saviška gėd…“ parodė Šilutės kraštotyros draugijos folkloro ansamblio „Ramytė“ kolektyvas, vadovaujamas Giedrės Pocienės.
Gera nuotaika žiūrovus apdovanojo Agluonėnų klojimo teatras, kurio artistai vaidino spektaklį „Geriau vėliau, negu niekad“, režisuotą Egidijaus Kupčiūno ir Augustino Šutkaus.
Pažino ir kulinarinį paveldą
Kitą dieną seminaro dalyviai rinkosi vietos verslininkės Jūratės Bielskienės užeigoje „Skambalinė“. Ši užeiga pasirinkta todėl, kad tądien buvo pristatomas žydų ir lietuvininkų kulinarinis paveldas. Apie lietuvininkų kulinarinį paveldą kalbėjo Milda ir Jurgis Aušros iš Klaipėdos, žydų virtuvės ypatumus ir Šabo vakarienę pristatė A.Gutermanaitė.
Tądien sulaukta ir svečių: atvyko Lietuvos žydų bendruomenės atstovas paveldosaugai Martynas Užpelkis, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis, evangelikų liuteronų dvasininkas Valdas Miliauskas. Svečiai pasidžiaugė, kad šio krašto žmonės domisi istorine krašto praeitimi, kad tautinių mažumų kultūra domina ne tik vyresniuosius, bet ir jaunimą, kurį buria švietėjiškiems tikslams Žemaičių Naumiesčio gimnazijos pedagogai. M.Užpelkis atvežė ir lauktuvių – velykinių judėjų paplotėlių macų.
Švėkšnos muziejininkė Monika Žąsytienė pristatė parodą „Švėkšnos žydų bendruomenė gyva prisiminimuose“. Seminaro dalyviai stebėjosi, kad Švėkšnos muziejus yra sukaupęs tiek daug vertingų fotografijų, liudijančių apie Švėkšnos žydų gyvenimą miestelyje.
Projekto partnerės – Žemaičių Naumiesčio bibliotekininkės Nijolė Rimkienė ir Danutė Bružienė buvo ne tik vienos pirmųjų pagalbininkių įgyvendinant projektą, bet ir parengė spaudai bei seminaro dalyviams pristatė lankstinuką „Žmonės, garsinę Žemaičių Naumiestį“.
Paskaitų pabaigoje lektorių rankose pražydo gėlės, o dalyvių lūpose – dėkingumo šypsenos. Muziejininkė N.Stanelienė dėkojo seminaro dalyviams, lektoriams, projekto partneriams, rėmėjams už geranoriškumą ir betarpišką bendravimą.
Dalyviai išsiskirstė lydimi žemaitiškų dainų, kurias atliko Žemaičių krašto etnokultūros centro Degučių folkloro kolektyvas „Pilutė“, vadovaujamas Admos Baltutienės.
O 21 val. miestelio gyventojai ir svečiai rinkosi į baigiamąjį projekto akordą – paklausyti Petro Vyšniausko IDISH džiazo kvarteto koncerto. Užburiantys muzikos garsai kerėjo ir jauną, ir seną.