Naumiestiškiai pasveikino vasarą savo tradicinėmis Sekminėmis

Sekmines ziurovaiŽemaičių Naumiesčio Sekminės – gilias tradicijas turinti šventė, jau ne vieną dešimtmetį suburianti šio krašto gyventojus. Ir šiemet, birželio 9-ąją, prisimindami senąsias tradicijas, naumiestiškiai rinkosi bažnyčios šventoriuje, klebono sode, kartu klausėsi romansų, ansamblių dainų, įsitraukė į Sekminių valso sūkurį, lauko gėlių vainikais puošė pievose besiganančias karves. Šventės dalyviai vaišinosi tradicinėmis Sekminių vaišėmis – iš 260 kiaušinių iškepta kiaušinine, gira, kitais skanėstais.

Šventės metu akcentuota, kad 2019-ieji – Žemaitijos ir vietovardžių metai.

Kvietė pabūti kartu

„Sekminės – pavasario išlydėjimo ir vasaros pasveikinimo šventė, graži ir prasminga žmonių bendravimo tradicija, kurioje susipynę senosios baltų kultūros ir krikščionybės bruožai. Tad susiburkim – pabūkim kartu linksmi ir laimingi, paįvairinkime savo gyvenimą dar vienu netradiciniu akcentu, surenkime šventę sau, kad su naujomis jėgomis vėl galėtume kibti į vasaros darbus“, – šventės dalyvius sveikino Žemaičių krašto etnokultūros centro etnografė Adma Baltutienė.Sekmines Adma_su_klebonu

Birželio 9-ąją, sekmadienį, Žemaičių Naumiesčio šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje įvyko šv. Mišios. Po jų šventės dalyviai, grojant „Pamario Brass“ orkestrui žygiavo į parapijos klebono Stanislovo Anužio sodą.

Priminsime, kad tradicija švęsti Sekmines bažnyčios šventoriuje Žemaičių Naumiestyje buvo atkurta prieš 11 metų. Tačiau tikroji Sekminių šventė šiame krašte mena gal visą 100, o gal ir dar daugiau metų. Ir tuomet, tarpukariu jas organizavo dvasininkai, o vykdavo toji šventė po šv. Mišių, tiesiog bažnyčios šventoriuje.
Sveikinimo žodį taręs klebonas S. Anužis pasidžiaugė, kad naumiestiškiai nepamiršta savo vietos tradicijų ir susirinko, kaip anais laikais, parapijos klebono sode. Jis linkėjo visiems santarvės ir gero pasibuvimo kartu, o vėliau pasidalino savo mintimis.

Prie Sekminių šventės organizavimo visada prisidedantis Žemaičių Naumiesčio seniūnas Virginijus Stasiulis išsakė savo svajonę, kad naumiestiškiai daugiau bendrautų ne tik per šventes, bet ir kasdieniniame gyvenime. Jis pasidžiaugė, kad visi taip gausiai susirinko ir palinkėjo ūkininkams gero derliaus.
Šilutės r. savivaldybės tarybos narys Sigitas Majus pasidžiaugė gražia Sekminių tradicija ir padėkojo organizatoriams už šiltos šventinės nuotaikos sukūrimą. Klebonui, seniūnui ir Tarybos nariui buvo įteikti tradiciniai Sekminių sūriai.

Vėliau šventės rengėjai kvietė ateiti ūkininkus, į namus pasiimti Sekminių vainikus, skirtus papuošti mylimiausias žalmarges. Iš septynių kviestų ūkininkų atėjo tik trys jų šeimų atstovai – Feliksas Stulga, Vilija Eičienė, Jonas Strauka. Kiti negalėjo atvykti, nes šienapjūtė nepaleido nuo darbų.

Įtraukė į dainų ir šokių sūkurį

Sveikinimo žodžius palydėjo folkloro kolektyvo „Pilutė“ dainos – romansai. Romansai, pasak A. Baltutienės, tai Sekminių šventės gražus akcentas, atkeliavęs iš mūsų senelių ir prosenelių. Romantiškai nusiteikusios „Pilutės“ moterys lankytojų akį džiugino išskirtine apranga.

Sekmines PiluteŠventės metu į šokių sūkurį įtraukė liaudiškų šokių grupė „Juknaičiai“, dainomis džiugino moterų vokaliniai ansambliai „Vėjūnė“, „Aušrinė“, pasirodė kaimo kapela „Ašvelė“.

Šventės vedėjos Guoda Majutė ir Adma Baltutienė pasikalbėjo apie žemaičių ir šišioniškių skirtumus.

„Puikai žinau, kad Žemaičių Naumiestyje gražiai sutaria žemaičiai ir šišioniškiai, o kuo jie skiriasi ir kas juos jungia?“, – etnografės klausė Guoda.

Jos išsiaiškino, kad šišioniškiai garbina šermukšnį, kuris atbaido nuo blogio, o štai žemaičiai – ąžuolą. Šišioniškiai vertina mirtą, o žemaičiai rūtą. Žemaičių patieklas yra blynai o šišioniškių – šiupinys. Bet štai dėl vieno dalyko sutaria tiek žemaičiai, tiek šišioniškiai – jie mėgsta žuvį.

2019-ieji vietovardžių ir Žemaitijos metai. Šventės dalyviams buvo priminta, kad anksčiau Žemaičių Naumiestis turėjo keletą pavadinimų – Naumiestis, Aleksandrovskas, Tauragės Naumiestis. Beje, Žemaičių Numiestis buvo vienintelis miestas Žemaitijoje, kuriame 1904 m. buvo išleistas laikraštis lietuvių kalba „Svečias“.

Priminė tradicijas

Sakoma, kad per Sekmines šventinamas vanduo upėse ir ežeruose, todėl tik nuo Sekminių galima maudytis (laumės užleidžia savo vandenis), sėsti ir voliotis ant žemės. Po Sekminių, Mėnulio pilnatyje žiniuonės vidurnaktyje eina žoliauti.

Jei imsiesi per Sekmines šluostyti langus, stalus ir suolus – žvirbliai javus nules. Mergikėms po Sekminių derėtų apkasti rūtas, kad gražiai krūmytųsi. O šventės vedėjos dar priminė, kad nuo Sekminių iki šv. Trejybės nieko sėti nevertėtų: ta savaitė „žolinė“ – javai žolėse prasmegsią.