Ketvirtis amžiaus – lygiai tiek laiko prabėgo nuo tos dienos, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės, susikibę rankomis ir gyva grandine sujungę tris Baltijos šalis, visam pasauliui parodė vienybę, patriotiškumą ir laisvės troškimą, parodė, kad jokios sovietų valdžios represijos nesugebėjo sunaikinti noro būti laisvomis.
Šiai sukakčiai paminėti rugpjūčio 22 dieną Žemaičių Naumiesčio muziejuje surengta popietė „Ir aš buvau Baltijos kelyje“.
Kaip ir daugelis kitų kraštiečių, būrys naumiestiškių 1989 metais rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje išreiškė mūsų tautos valią.
Į muziejininkės Nijolės Stanelienės ir bibliotekininkės Danutės Bružienės organizuotą renginį susirinko ne tik tie, kurie prieš 25-erius metus stovėjo Baltijos šalis jungiančioje grandinėje, bet ir daug kitų naumiestiškių, kurie negalėjo ten būti, bet išgyveno tuos stiprius jausmus sekdami įvykius TV ekranuose. Tų įvykių liudininkai pasidalijo prisiminimais.
Naumiestiškė Vanda Mandeikienė šioje akcijoje dalyvavo su savo vaikais. Ji sakė, kad tuo metu jautė tokį pakylėjimą, kad žodžiais sunku nusakyti tą jausmą. Bibliotekininkė Danutė – tada jauna mama, palikusi kaimynei priežiūrėti mažytę dukrelę, kartu su kitais naumiestiškiais 
stovėjo Baltijos kelyje trokšdami vienintelio – kad Lietuva taptų laisva, nepriklausoma.
Kraštietis žurnalistas Stasys Mėlinauskas renginio dalyviams citavo savo mintis iš knygos „Pėdos smėlyje“, kurioje rašo, ką jautė ir išgyveno būdamas istorinių įvykių sūkuryje.
Prisimintos ir dainos, kurios akcijos dalyvius lydėjo kelionėje – susikibę už rankų popietės dalyviai sudainavo „Vai ko nusižvengei, bėrasai žirgeli“, „Palinko liepa šalia kelio“.
Renginio pabaigoje Usėnų dramos kolektyvas susirinkusiems parodė spektaklį „Sunki našta“, režisierė Gražina Bardauskienė popietės dalyviams palinkėjo, kad jiems netektų spręsti tokių problemų, kokios sprendžiamos spektaklio metu.
Po renginio žmonės neskubėjo skirstytis – dar bendravo, dainavo, dalijosi prisiminimais.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Istorija.”